Salezietis kunigas

1903 m. birželio 8 d. – 1930 m. vasario 25 d.

Minėjimas – lapkričio 13 d.

Kalikstui sulaukus penkerių metų, jo šeima persikėlė gyventi į Turino miestą. Jis užaugo šalia saleziečių namų ir uoliai lankė oratoriją. Mokytojai ir draugai, prisimindami jo vaikystę, kalbėjo su  nuostaba. Kadangi trūko mokymosi priemonių, jam padėjo saleziečiai, priimdami į Valdoko mokyklą. Jis elgėsi ramiai, buvo protingas, uolus, drąsus, pamaldus, meilus, paslaugus ir tyras. 1918-aisiais, būdamas penkiolikos, pasiprašė priimamamas į Saleziečių kongregaciją. Kitais metais davė vienuolio įžadus. Užbaigęs mokslus, keletą metų darbavosi kitose pareigose, kol grįžo į Valdoką asistentu. Čia 1922-aisiais susitiko su vyskupu Versilija ir pažadėjo: „Seksiu jus į Kiniją“. Taip ir atsitiko. 1924 m. įlipo į laivą ir nebeatsigręžė atgal. Pradžioje dirbo Šanchajuje, vėliau dvejus metus Timoro saloje. Po teologijos studijų vyskupas Versilija pakvietė jį dirbti Shiu Chow, kur įšventino į kunigus. Praėjus aštuoniems mėnesiams buvo pašauktas aukščiausiai kankinystės aukai. 1930 m. vasario 25-ąją, lydėdamas vyskupą į misijas ir bandydamas apginti tris katechetes nuo piratų žiaurumo, buvo jų nužudytas.

***

Įšventinimo į kunigus dieną kun. Kalikstas Karavarijas rašė savo motinai į Italiją: „Brangioji mama, tavasis Kalikstas jau nebe tavo: jis visas privalo būti Viešpaties, visiškai atsidavęs Jo tarnystei. Tikiuosi, Jis suteiks man šią malonę. Tu negalvok daugiau apie nieką kitą, o tik melskis, kad aš tapčiau šventu kunigu, pavyzdžiu visiems mane sutinkantiems, visiškai atsidavusiu Viešpaties labui. Truks ilgai ar trumpai mano kunigystė? Nežinau. Svarbiausia, kad ją išgyvenčiau gerai ir kad, stodamas prieš Viešpatį, aš galėčiau pasakyti, kad Jo padedamas, padauginau Jo man suteiktas malones.“

„Drąsos, sūnau, turėsi truputį pakentėti šiame pasaulyje, tačiau nesvarbu – atlygis, kurį gausi danguje, visiškai atlygins už visa, ką turėjai iškęsti šiame gyvenime.“ (Kun. J. Bosko)

į šventųjų ir palaimintųjų sąrašą