Vilniaus Šv. Jono Bosko parapija

Lietuvoje

„Sakyčiau, kad Lietuvos saleziečių pradžia siekia 1901 metų rudenį (ar iki 1901 m. saleziečiu buvo kas nors iš lietuvių, tikrų duomenų nėra). Lietuvos saleziečių istoriją galima suskirstyti į tris laikotarpius:

a)    Saleziečiai lietuviai po lenkų vėliava Italijoje (1901-1907m.)
b)    Saleziečiai lietuviai Lenkijoje (1907-1921 m. )
c)    Saleziečiai lietuviai po italų vėliava Italijoje.“

Tokiais žodžiais pradeda savo „Istorinius prisiminimus“ (Saleziečių Žinios“ Nr. 3, 1934 m.) kun. Antanas Skeltys, antrasis salezietis lietuvis, vadinamas Lietuvos saleziečių patriarchu.

Kaip jis rašo „Prisiminimuose“, pirmasis salezietis buvo Jurgis Baltrušaitis. Po to į Italiją paskui jį atvyko daugiau lietuvių. Kadangi dar nebuvo institucijos, skirtos lietuviams, lenkų saleziečiai priėmė juos kaip savo kandidatus Lombriaske (Lombriasco) Italijoje. Taip buvo iki 1907 m., tada aspirantatas buvo perkeltas į Dašavą (dabar Ukrainoje). Ten turėjo persikelti ir lietuviai. Po šio pasikeitimo lietuvių kelionė pas saleziečius dėl daugelio priežasčių sustojo. 1921 m. lietuviai gavo galimybę pradėti naują veiklą Italijoje, šį kartą skirtą tik lietuviams. Tai buvo Manfredini kolegija (collegio Manfredini) Paduvos provincijoje. 1927 m. šis institutas perkeltas į Perosa Argentina, Turino provincijoje.

Kun. Antanas Skeltys keletą kartų aplankė Lietuvą. Šiame reikale jam padėjo prelatas Adomas Jakštas, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, ragindamas važiuoti pas saleziečius ir nemokamai baigti mokslus. Tokiu būdu 1921-1926 metais pas saleziečius atvyko  net 52 lietuviai,  iš jų 17 tapo saleziečiais. Taip augo pirmoji lietuvių saleziečių grupė. 1927 m. gruodžio mėnesį Lietuvos saleziečiai pradėjo leisti žurnalą „Bolletino salesiano” (“Saleziečių žinios”) lietuvių kalba. Po dvejų metų jau buvo 15000 šio žurnalo skaitytojų. Tuo pačiu metu augo ir Saleziečių bendradarbių būrys. 1928 m. jau buvo keletas bendradarbių grupių. 1931 m. išleista kun. Bosko biografija, parašyta kun. J. Lemoyne. Tų pačių metų pabaigoje išleista antroji knygutė, kun. Bosko „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį… – mažas dvasinis vadovėlis jaunimui ir suaugusiems“. Tokiu būdu kun. Bosko dvasingumas bei veikla buvo paskleista visoje Lietuvoje, ir šitaip paruošta dirva saleziečių atvykimui į Lietuvą.

1931 m. saleziečių generalinis vyresnysis raštu kreipėsi į Kauno arkivyskupą Juozą Skvarecką dėl saleziečių atvykimo  į Lietuvą. 1932 m. kun. Antanas Petraitis gavo ark. J. Skvarecko leidimą padovanoti saleziečiams Zamkaus dvarą ir pilį, esančius Skirsnemunės parapijoje. 1934 m. birželio mėn. didelis saleziečių globėjas kun. Petras Tirone kartu su kun. Antanu Skelčiu atvyko į Lietuvą. Abudu aplankė keletą saleziečių geradarių bei kelis miestus, ieškodami vietos, kur galėtų apsistoti saleziečiai. Lietuva patiko kun. P. Tironei. Jis pritarė kun. Skelčio mintims pradėti saleziečių veiklą nuo Zamkaus – Vytėnų. Gavęs leidimą, kun. Skeltys surinko pirmąją bendruomenę, kurią sudarė kun. Skeltys, kun. Jonas Žemaitis bei koadjutoriai (broliai) Juozas Bilevičius, Feliksas Kudirka ir Pranciškus Sakevičius. Jie atvyko į Lietuvą 1934 m. rudenį. Pirmosios bendruomenės buvo sukurtos Vytėnuose Skirsnemunės parapijoje, Kaune (1939 m. prie bernardinų Švč. Trejybės bažnyčios), Saldutiškyje (1938 m.) bei Raseiniuose.

Pirmaisiais Rusijos okupacijos metais (1940-41 m.) saleziečiai buvo išsklaidyti. Vieni veikė pogrindyje, kiti – kitose šalyse. Dar kiti, kaip kun. Petras Petraitis – Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonas, buvo suimti ir bolševikų sušaudyti. Bolševikai užėmė ir Vytėnus.

Kai 1941 m. vokiečiai užėmė Lietuvą, kun. Skeltys, trokšdamas tęsti darbą, sugrįžo į Vytėnus. Buvo labai sunku, nes reikėjo viską pradėti iš naujo. Grįžo ne visi mokiniai, pritrūko mokytojų. Vokiečių okupacija truko 3 metus. 1944 m. pasklido gandas apie rusų sugrįžimą. Daug žmonių pabėgo, taip pat ir iš Vytėnų. Sovietai leido darbuotis Vytėnuose iki 1948 m. birželio.

Saleziečiai pogrindyje

Uždarius Vytėnų įstaigą, saleziečiai nepradingo. Dievo Apvaizda rūpinosi išlikusiais. Kun. Jonas Žemaitis, kun. Jurgis Birbilas, kun. Eugeniušas Sabaliauskas, koad. Jonas Švedas, seserys salezietės Stefanija Ladigytė, Magdalena Bielkytė liko nesuimti.

Bendruomeninis gyvenimas buvo neįmanomas. Kunigai ir koad. Jonas Švedas apsigyveno prie parapijų bažnyčių, seserys rado darbą vaikų prieglaudose. Ryšius su areštuotais kunigais ir seserimis palaikė jų artimieji. Vienintelis, palaikęs slaptus santykius su saleziečiu centru Romoje, buvo kun. Jonas Žemaitis, nes tik jis turėjo teisę išvažiuoti į užsienį.
Saleziečiai neturėjo jokių galimybių reikštis Lietuvos gyvenime kaip saleziečiai. Kun. B. Paukštys, kun. J. Gustas ir kun. J. Frainas grįžę iš Sibiro dar ilgai gyveno pogrindyje.

Kiti saleziečiai, kuriems pavyko pabėgti į užsienį ar kurie dar karo metu studijavo ar dirbo Italijoje, neturėjo galimybės sugrįžti į savąją šalį. Jie išsibarstė po visą pasaulį ir darbavosi įvairiose saleziečių įstaigose, taip pat ir lietuvių sielovadoje.

Saleziečių centras rūpinosi lietuviais saleziečiais. Tiems, kurie turėjo palikti šalį, bet neprarado vilties sugrįžti į tėvynę, buvo suteikta galimybė veikti visame laisvame pasaulyje.

1979 m. Lietuvą aplankė saleziečių generalinio vyresniojo slaptasis atstovas kun. Augustyn Dziedziel, trokštantis susipažinti su saleziečių situacija Lietuvoje bei raginantis tęsti saleziečių misiją. Tai nebuvo vienintelis jo vizitas.

Po antro jo apsilankymo kun. J. Žemaičiui ir kun. J. Frainui atgijo viltis pralaužti tylą. Po kun. Fraino persikėlimo į Kulautuvą vis drąsiau prie jo pradėjo rinktis seserys salezietės, pasilikusios Lietuvoje, bei jų draugės iš Vytėnų laikų.

Atsirado ir naujos kandidatės, kurias kun. Frainas lydėjo dvasinėmis konferencijomis bei rekolekcijomis. Už Lietuvos ribų gyvenantys saleziečiai, gavę leidimą aplankyti savo gimines, atvykdami į Lietuvą atveždavo ir daug vilties. Bet tai dar ne viskas. Dievo apvaizda pradėjo ruošti salezietiškos Lietuvos atgimimui asmenis, kuriuos vadiname saleziečių bendradarbiais.

Atkūrus nepriklausomybę 1991 m., saleziečiams atsirado galimybė sugrįžti į Lietuvą. Dalis bendrabrolių, likusių gimtojoje šalyje, buvo jau nebe jauni, kaip kun. Jonas Žemaitis. Kiti gyveno už Lietuvos ribų. Kun. A. Dziedziel dar prieš nepriklausomybės atkūrimą pradėjo lankyti saleziečius Lietuvoje, ieškodamas galimybės atkurti saleziečių veiklą. Daugelyje vietų saleziečių darbą žmonės gerai atsiminė. Jam pavyko pakviesti grįžti į Lietuvą kai kuriuos vyresnio amžiaus saleziečius. Tai buvo kun. Mečys Burba, kun. Stasys Šileika, kun. Izydor Sadowski, koad. Vladas Sabaliauskas, kun. Pranas Gavėnas, kun. Władysław Mikulewicz. Prie jų prisijungė nauji, nors jau irgi vyresnio amžiaus: kun. Krizantas Juknevičius, kun. Mykolas Petravičius, kun. Petras Dumbliauskas. Jiems padedant gimė namai Kaune Palemone, Vilniuje, Rumšiškėse ir Alytuje. Kun. Gavėnas toliau redagavo „Saleziečių žinias“ lietuvių kalba.

Padėti Lietuvos saleziečiams atvyko ir kiti: kun. Jacek Paszenda (1996 m.) ir kun. Ireneusz Piekorz (2010 m.) iš Lenkijos, bei kun. Alessandro Barelli (1998 m.), kun. Massimo Bianco (2000 m.), kun. Davide Perego (2009 m.) iš Italijos.

Gyvenimas nėra gailestingas. Iki 2002 m. išėjo pas Viešpatį kun. Gavėnas, kun. Žemaitis, kun. Burba. 2005 m. mirė kun. Mikulewicz, o vėliau kun. Juknevičius ir koad. Sabaliauskas. Kai kurie bendrabroliai dėl amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo įsijungti į darbą su jaunimu. Visi tie pakeitimai privertė uždaryti saleziečių namus. Liko dveji namai – Kaune ir Vilniuje, kur saleziečiai veda parapijas ir dirba su jaunimu. Saleziečių namai yra atviri jaunimui: yra jaunimo chorai, veikia oratorijos, vaikų centrai, vyksta animatorių ir ministrantų grupių formacija, organizuojamos vasaros stovyklos, šventės, bendradarbiaujama su tėvais ir mokyklomis. Vilniuje priimamos piligrimų grupės bei palaikomi kontaktai su užsienio saleziečių bendruomenėmis.

Pastaruoju metu glaudžiai bendraujama su mokyklomis. 2011 metais Egliškių vidurinė mokykla (Vilniaus rajone) priėmė kun. Bosko vardą, o vienas iš saleziečių  joje pradėjo kapeliono darbą.

Tai dalykai, kuriuos turime šiai dienai. Perspektyvos ir iššūkiai dideli. Reikia laiko ir naujų jėgų darbui – pašaukimų ir bendradarbių. Viskas tam, kad geriau tarnautume jaunimui.

Šiuo metu saleziečiai turi bendruomenes Vilniuje ir Kaune (Palemone), o seserys salezietės Kaune (Palemone) ir Kaišiadoryse.

į viršų