„Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18)

Šių metų stovykloje gilinomės į kiekvieno žmogaus pašaukimą bendrystei, įvairias jos formas, kas mums padeda ir trukdo bendrauti. Apskritai stovykla yra būtent tas metas, kai galime išgyventi bendrystę ne tik maldoje, pasidalinime ar šventime, bet ir kasdieniuose buities darbuose, ekskursijose bei pasivaikščiojimuose – tiesiog nuolatiniame buvime kartu.Apie tai ką veikėme stovykloje savo įspūdžiais dalinasi Remigijus, kuriam šiemet kartu su djakoju Arūnu teko svarbi ir atsakinga pareiga – rengti ryto ir vakaro maldas:

„Birželio 15 d. stovyklą pradėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo mūsų bendruomenės kapelionas kun. Jacekas (šiuo metu Palemono parapijos klebonas). Kasdien 15 val. vienuolyno koplytėlėje kalbėdavome Gailestingumo vainikėlį. Kai nuvažiuojame į  Palemoną man visada gera užeiti į šią koplytėlę, pabūti tyloje ir pasimelsti.

Pirmadienį vykome į  Kauną. Pirmiausia aplankėme Perkūno namus, kur gyveno pirkliai. Sužinojome, kas ir kuriuo metu šiame name gyveno, ką veikė. Turėjome progą pamatyti ir patys išbandyti, kaip seniau buvo liejamos žvakės. Kambaryje, kur trumpą laiką gyveno ir dirbo Adomas Mickevičius, skaitėme jo eiles lenkų ir lietuvių kalbomis, rašėme senovinėmis plunksnomis. Kitame kambaryje mokėmės šokti senovinį šokį. Tuomet pasikėlėme ant stogo, nuo kurio matėsi visas Kauno miestas. Nusileidę žemyn užėjome į šv. Jurgio bažnyčią, pasimeldėme, o po to grįžome į Palemoną.

Antradienį klausėmės kun. Jaceko mokymų apie pašaukimą bendrystei.

Trečiadienį aplankėme Salomėjos Nėries muziejų, kur pamatėme autentiškai atkurtą aplinką, kurioje ji gyveno, dirbo; išgirdome poetės gyvenimo istoriją, klausėmės skaitomų jos eilių  bei vienintelio išlikusio Salomėjos Nėries balso įrašo. Pabuvę muziejuje, ėjome pasivaikščioti prie Kauno marių.

Ketvirtadienį vėl klausėmės kun. Jaceko mokymų. Man labai įsiminė mūsų kapeliono rūpestingumas: kiekvieną dieną jis mums iškepdavo duonos. Duonutė būdavo skani ir šilta… Nors kun. Jaceką spaudė visokie rūpesčiai, bet jis visada atrasdavo laiko pabendrauti su mumis – tikras bendruomenės dvasios tėvas.

Vakare susitikome su parapijos jaunimu – kartu meldėmės, o po to vaišinomės sumuštiniais, arbata, ledais. Išėję į kiemą, žiūrėjome Palemono jaunimo atliekamus cirko triukus.

Penktadienio  ryte Manto mėgiama „rutuliukų technika“ pasigaminome saldainių iš tešlos, šokolado ir kokosų.

Po pietų atvežė velionį kun. Šileiką. Vakare kartu su kun. Jaceku, kun. Petru ir sesutėmis salezietėmis ėjome į bažnyčią melstis rožinį už amžiną atilsį kun. Šileiką.

Šeštadienį atsisveikinome su velioniu. Per šv. Mišias kun. Jacekas pasakė jaudinantį pamokslą. Man iškilo daug gražių prisiminimų apie tai, kaip džiugiai prie arbatos praeitą vasarą bendravome su kun. Šileika, ir širdyje buvo liūdna išlydėti jį į paskutinę kelionę.

Sekmadienis – paskutinioji stovyklos diena, kuris įprastai baigiasi išsiuntimu. Šiemet jo metu gavome „Tikėjimo ir Šviesos“ maldynėlius su rožinio slėpiniais, šv. Jono Bosko medalius ir, žinoma, asmeninius kun. Jaceko palaiminimus. Po išsiuntimo kupini įspūdžių iškeliavo namo.“

Daugiau stovyklos nuotraukų…

Nežinote, kas yra „Tikėjimas ir Šviesa“? Skaitykite…