(Remigijaus įspūdžiai)

Birželio 16 d. rytą išvykome pas kun. Jaceką į Palemoną stovyklauti. Važiavome su malda, todėl kelionė prabėgo labai greitai. Atvažiavę įsikūrėme ir laukėme kitų draugų, kurie turėjo atvykti traukiniu. Buvo smagu jų sulaukti, nes atvykusieji buvo besišypsantys ir gerai nusiteikę.Tuomet visi kartu pietavome. Man buvo gera pabendrauti su šalia sėdėjusiu kun. Šileika. Po to dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo kun. Jacekas. Palemono bažnyčioje mano dėmesį iš karto patraukė Marijos su Jėzumi skulptūra: nuo jos dvelkia tokia ramybė, kad atrodo sėdėtum ir sėdėtum, o kai pažvelgi į ją, tai negali akių atitraukti, o Jėzus Marijos rankose tarsi taip ir nori tave apkabinti. Tokį jausmą patyriau pirmą kartą.

Po vakarienės buvo stovyklos atidarymas ir vakaro malda. Džiaugiausi, kad kartu su Gediminu buvau paskirtas atsakingu už maldą, o Asta man padovanojo nuostabų maldų jaunimui maldyną. Kai jį skaitau, tai visos maldos tokios gražios, kad vis norisi tai tą, tai aną maldą paskaityti.

Kitą rytą pradėjome malda. Po maldos ir pusryčių buvo kun. Jaceko žodis, kurio tema – Jėzaus globa ir buvimas tarp mūsų. Po to buvo pasidalinimas grupelėse. Mano pasidalinimo grupelei pasisekė, nes joje buvo kun. Jacekas. Man buvo svarbu išgirsti jo žodį ir pasidalijimą.

Kiekvieną dieną po pietų kam to reikėjo eidavo ilsėtis, o likusieji 15 val. kalbėdavome Gailestingumo vainikėlį. Stovyklos metu buvo susibūrusi tokia grupelė, kuri po Gailestingumo vainikėlio eidavo pasivaikščioti. Šiai grupelei priklausiau ir aš. Kelias dienas vaikštinėjome po sodą prie sesučių vienuolyno, kur galima pasisupti, o kitą dieną ėjome prie marių.

Tomis dienomis, kai nebuvo kun. Jaceko žodžio, dalyvaudavome dirbtuvėlėse. Jų metu ruošėmės mūsų bendruomenės 20 metų jubiliejaus šventei.

Ketvirtadienį aplankėme Pažaislio vienuolyną. Aš stebėjausi, kad tokia šventa vieta kaip vienuolynas įvairiu metu turėjo skirtingą paskirtį – tai archyvas, tai ligoninė, tai dar kažkas… Vienuolynas – tai maldos vieta, kuri turėtų būti skirta broliams ir sesėms vienuoliams. Po ekskursijos nuvykome prie marių pailsėti ir pasimaudyti.

Grįžę ruošėmės susitikimui su parapijos jaunimu. Jo metu surengėme pantomimą, pristatėme savo bendruomenę, giedojome giesmes, gėrėm arbatą ir smagiai šnekučiavomės.

Penktadienį kaip įprastai pradėjome malda. Po pusryčių dar buvo likę šiek tiek laiko iki kun. Jaceko žodžio, tai aš užsukau į koplytėlę pasimelsti ta malda, kurią esu kiekvieną rytą ir vakarą nusistatęs sukalbėti. Aš taip karštai buvau paniręs į maldą, o žvilgsniu į Mariją su kūdikėliu, kad nieko negirdėjau, kas vyko aplinkui. Tik išeinant pamačiau, kad šalia buvo kun. Jacekas, o aš net nepastebėjau, kaip jis atėjo. Kai anksčiau melsdavausi, girdėdavau kiekvieną krypštelėjimą, o dabar – nieko.

Vakare, po šv. Mišių, atvažiavo Vaida – Gedimino, o dabar ir mūsų visų draugė. Po vakarienės vienuolyno kieme buvo kojų plovimas. Jėzaus pavyzdžiu vieni kitiems plovėme kojas ir meldėmės vieni už kitus. Man patiko, kad vakaro maldos metu mūsų giesmės pritarė balsingas paukščiukų choras.

Šeštadienį po maldos ir pusryčių ruošėmės pasitikti svečius iš Kauno „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių. 12 val. buvo šv. Mišios. Po jų ruošėmės šventei, lauke kepėme dešreles, buvo pantomima, šokiai, daug bendravome.

Štai ir atėjo sekmadienis. Po maldos ir pusryčių tvarkėmės, rengėmės išvykti. Tarp šv. Mišių ir pietų buvo šiek tiek laisvo laiko, kai Laimutė ir aš smagiai pabendravome su kun. Vincentu. Po pietų atsisveikino su kun. Jaceku ir išvažiavome namo.

Ech, kodėl visi geri dalykai taip greitai baigiasi? Dabar tik belieka laukti kitos vasaros 🙁

Daugiau stovyklos nuotraukų…

Nežinote, kas yra „Tikėjimas ir Šviesa“? Skaitykite…