Kunigo Bosko Voliuntarės
Kasdienos meilei
Gyvenimo džiaugsmui
Meilė – ne verslui, ne karjerai, ne laimėjimui rinkimuose pasiekti. Tai yra žodis, iššaukiantis gilų ilgesį tikrai žmogaus verto gyvenimo, kuriame yra vietos visiems augti ir laisvai save išreikšti.
Nūdienos žmogus žino, kad meilė turi būti esminė gyvenimo žymė, bet abejoja, ar tai įmanoma padaryti. Ir miršta iš nuobodulio, jeigu nemiršta nuo kasdienos smurto.
Tačiau yra žmonių, kurie nepritaria toms banalioms tiesoms. Jie tiki, kad tarpusavio santykiuose meilė skatina gyvenimo pomėgį ir yra esminė priemonė naujam žmogui realizuoti. Tuose žmonėse matyti veržli aistra mažiems kasdienos dalykams, kurie labai jiems yra svarbūs, nes juose jie randa akstiną nuolat laisvėti ir padaryti laisvus savo brolius.
Kas jie ?
Esame Kunigo Bosko Voliuntarės.
„Esame pašvęstos, bet negyvename vienuolyne. Esame tarnautojos, darbininkės, pardavėjos, mokytojos, studentės, socialinės darbuotojos, ir galime būti visu tuo, kuo norite, kad būtume. Neturime uniformos ir mūsų Regula reikalauja iš esmės tik vieno dalyko: Išganančiąją Dievo veiklą paversti nuolatiniu tarnavimu broliams. “
Kunigo Bosko voliuntarė savo pašventinimą išgyvena kaip nuolatinį ir džiugų evangelinio išganymo apreiškimą savo aplinkoje. Ji neišsiskirtų iš kitų, jei jos gyvenimo stilius nesudomintų ir nesukeltų troškimo sekti: jos giedrumu, pasidalijimu, dovanojimu, pasirengimu padėti. Todėl ji dažnai nedaug laiko teturi sau, bet nutarė gyvenimą „eikvoti“ broliams, ir jai nepavyksta atsisakyti nuostabaus kiekvienos dienos dovanojimo džiaugsmo.
„Būti“ yra jos apaštalavimas. Kkunigo Bosko dvasia ir stiliumi voliuntarė darbuojasi jaunimo ir bažnytinėje aplinkoje, šeimoje ir mokykloje, draugijoje ir valstybinėje įstaigoje. Savo apaštališkajai veiklai ji pasirenka aplinką, kurioje gyvena: joje ji įprasmina savo moteriškumą, socialinę padėtį, savo pašventinimą. Jai nereikia skirtis nuo kitų, kad galėtų jiems tarnauti. Ji yra ten, kur gyvena, dirba ir myli. Ji paklūsta kasdienybei, nes joje konkrečiai pasireiškia Dievo planas kiekvienam žmogui. Tai naujas, originalus pasirinkimas, skirtas kaip tik tam, kuris yra ryžtingas ir kovingas – gyvenimas rizikingas, be jokio apsidraudimo.
Istoriniai duomenys
Kunigo Bosko Voliuntarių Institutą įsteigė Kunigas Filippo Rinaldi, trečias Kunigo Bosko įpėdinis, vadovavęs Saleziečių Kongregacijai. Institutas buvo sumanytas 1917 metais. Idėja rutuliavosi palengva, nes sumanymas buvo naujas. Tada buvo žinomi ir paplitę tik tradiciniai vienuolinio gyvenimo modeliai. 1956 metais Institutas jau buvo patvirtintas kaip draugija. 1971 metais Turine buvo įsteigtas diecezinis Pasauliečių Institutas, o 1978 metais jis buvo paverstas popiežinės teisės Institutu. Gimęs iš mažos sėklelės, šiandien jau turi 1200 narių, išsibarsčiusių visame pasaulyje. Tokio gyvenimo modelio aktualumą patvirtino Vatikano II Susirinkimas, labai pabrėžęs vienuolinio gyvenimo atnaujinimą ir siūlydamas pašvęstojo gyvenimo formą, kuria tam tikru būdu voliuntarės jau buvo iš anksto gyvenusios.
Visiškas pasaulietiškumas ir evangelinių patarimų profesija – būdingi Instituto bruožai. Dvasingumas yra salezietiškas, todėl voliuntarė yra įpareigota į savo aplinką įnešti džiaugsmą, autentiškai išgyventi kiekvieną žmogišką vertybę, ir savo pasirinktą gyvenimą paskirti tarnavimui kitiems, ypač jaunimui ir vargšams. Tai originali pašvęstojo gyvenimo formulė, pagal kurią voliuntarė už savo ištikimybę gyvenimo projektui yra atsakinga pirmiausia prieš Dievą ir prieš save. Yra ir tam tikra struktūra, kuri numato vietines, regionines grupes ir centrinę vadovybę. Tačiau šiaip voliuntarė gyvena savo šeimos ir darbo aplinkoje ir jai privalo „paklusnumą“, kurio jos pašvęstam gyvenimui negali stigti.
Don Bosko Voliuntarės
Vienybės gyvenimas meilėje
Kontaktinis adresas:
04220 Vilnius,
Erfurto g. 3;
jacekap@gmail.com
Kun. Jacek Paszenda SDB
