Pal. kun. Juozapas Kowalskis ir draugai
Nacistų nukankinti 1942 m.
Minėjimas – liepos 4 d.
Tarp 108 krikščionių, kuriuos dėl tikėjimo nukankino naciai, reikia paminėti ir šešis saleziečių šeimos narius: kunigą salezietį Juozapą Kowalskį ir penkis Poznanės oratorijos jaunuolius (J.Wojciechowskį, E.Kazmierskį, C.Jozwiaką, E.Kliniką, F.Kesy).
Kun. Kowalskis Osvencime, iki neteko gyvybės, prarado savo vardą ir asmenybę: jis paprasčiausiai tapo kaliniu Nr. 17350. Nepalaužiamai pasipriešindamas sutrypti rožančių, kaip tai jam liepė žiaurus ir kvailas kalėjimo prižiūrėtojas, jis pasirašė sau mirties nuosprendį, kuris nebuvo įvykdytas iš karto, o, vis labiau sunkinant kančias, tęsėsi apie 14 mėnesių. Vieną vakarą jėga buvo išvilkas iš guolio. Žinojo nebesugrįšiąs, tačiau buvo ramus. Vienas liudininkas patvirtina: „Jis buvo pasirengęs“. Kunigą nuskandino koncentracijos stovyklos kanalizacijoje. Kitą dieną – 1942 m. liepos 4-ąją dieną buvo rastas jo kūnas, taip paniekinamai suterštas, tačiau šlovingas.
Penki jaunuoliai iš Poznanės buvo paprasti vaikinai, uoliai lankę saleziečių oratoriją. Suimti dėl krikščioniško įsipareigojimo, kalėjime vakarais melsdavosi, kaip buvo išmokę oratorijoje, ir kalbėdavo rožančių. Troškę gyventi, jie iki paskutinės akimirkos tikėjosi būti išlaisvinti, nepaliovė kurti planų ateičiai, tačiau nesileido į kompromisus ir išsižadėjimus saugoti tikėjimą.
Šeši naujieji kankiniai, 1999 m. paskelbti palaimintaisiais, suvienyti tarpusavyje jaunystės ir itin tvirto tikėjimo, su didvyriška jėga, laikydami tą pačią kankinystės palmės šakelę, atskleidė, kad atsidavimas tikėjimui gali pakilti iki kankinystės.
***
Štai ką parašė vienas iš penkių Poznanės jaunuolių po to, kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis: „Kokia laimė palikti šį pasaulį susivienijus su Kristumi!“. Kitas taip prasitarė apie ką tik priimtą Komuniją: „Kaip man nesidžiaugti būti pastiprintam Kristaus kūnu?“
„Mes nežinome, daug ar mažai dienų mums lieka nugyventi, ir nors negalime žinoti kada, tačiau esame tikri, kad visiems išmuš paskutinioji. Taigi turime elgtis taip, kad visas mūsų gyvenimas būtų pasirengimas mirčiai, teismui…“ (Kun. J. Boskas)
