Oratorija
Saleziečių Oratorija
Kas toji Oratorija?
Dar vaikystėje šv. Jonas Bosko suprato, jog tam, kad galėtų priartinti kitus vaikus prie Dievo, reikia jiems siūlyti ne tik kartu melstis, bet ir užsiimti kitokia veikla, kurią jie mėgtų ir kurios lauktų. Savo namų kieme jis kviesdavo kaimynus kartu žaisti, dalyvauti žongliravimo pasirodymuose, ilgais žiemos vakarais klausyti įdomių istorijų. Užsiėmimus visada užbaigdavo bendra malda, ir dažnai jaunasis Jonas visiems pakartodavo kunigo sekmadienio pamokslą. Taip gimė tai, ką jis vėliau pavadino Oratorija.
Oficialiai Oratorija gimė 1841-12-08, Švč. M. Marijos Nekalto prasidėjimo šventės dieną, kai kun. Jonas Bosko šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios zakristijoje sutiko Baltramiejų Garelli. Jiedu susipažino, pasikalbėjo, ir kunigas jį trumpai pamokė tikybos. Sekantį sekmadienį jau 5 vaikinai atėjo ieškoti „to linksmo kunigo“ ir pabūti su juo. Po 4 metų oratorijos veikloje dalyvavo 250-300 jaunuolių.
Bet kurioje pasaulio šalyje Oratorija yra tipiška saleziečių veikla su vaikais ir jaunimu. Šis žodis reiškia daugiau negu vietą- pvz., plytų pastatą. Tai apima visą naudingą veiklą visapusiškam vaikų ir jaunimo ugdymui, turiningam laisvalaikio naudojimui, krikščioniškai lavinant ir sielą, ir kūną.
Apibendrinant, Oratorija yra:
● Namai, kuriuose galime jaustis šeima
● Kiemas ir salė, kur galime draugiškai žaisti su kitais
● Mokykla, kur galime išmokti geriau gyventi
● Bažnyčia, kur galime artintis prie Viešpaties
Lietuvoje, Vilniuje
Jau prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikė keletas Oratorijų: Vilniuje, Kaune, Vytėnuose, Raseinuose… Veikla buvo uždrausta Sovietų Sąjungos laikais, o vėl pradėta atkurti atgavus Nepriklausomybę. Nuo to laiko, kai Vilniaus šv. Jono Bosko parapija buvo pavesta saleziečiams, ypatingas dėmesys pradėtas skirti veiklai su vaikais ir jaunimu. Suorganizuoti vaikų chorai, prasidėjo vasaros kelionės ir stovyklos grupėms, pradėtos lankyti Lazdynų mokyklos.
Nuo 1996 m. saleziečių namuose vaikai ir jaunimas galėjo kasdien dalyvauti mišiose, susitikimuose, žaidimuose, leisti laisvą laiką, ruošti pamokas, švęsti šventės, važiuoti į stacionarines stovyklas – Oratorija pradėjo savo kasdieninį gyvenimą.
Nuo 2002 m. vasaros buvo pradėti rengti savanorių (saleziečiai vadina juos animatoriais) kursai, „masinės“ dienos stovyklos liepos mėnesį visiems vaikams. Taip oratorijos veikla stiprėjo, užsiėmimai jau vyko ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Veikla skiriama ne tik vaikams. Padėti užimti mažuosius – būti animatoriais – kviečiamas ir jaunimas. 2011 m. vasarą, liepos mėnesį, dienos stovykloje užsiregistravo 320 vaikų.
Nuo 2002 m. rudens kiekvieną sekmadienį prieš vaikų šv. Mišias vaikai kviečiami dalyvauti oratorijos žaidimuose. Į oratoriją ir mišias pradėjo lankytis ir tie vaikai, kurie jau yra priėmę Pirmąją Komuniją. Šiuo metu (2012 m.) kiekvieną sekmadienį į žaidimus ateina apie 60 – 80 vaikų. Per tradicines organizuojamas šventes dalyvaujančių vaikų skaičius siekia vidutiniškai 200 – 250. 2012 sausio 8 d. Trijų Karalių šventėje dalyvavo 272 vaikai ir 22 animatoriai.
2004 m. Vilniaus saleziečių bendruomenė įsigijo sodybą Ignalinos rajone Tverečiaus miestelyje. Nuo to laiko ten kasmet vasarą vyksta stacionarios stovyklos Vilniaus ir Kauno saleziečių oratorijų vaikams bei animatoriams.
Darbo dienomis oratorijos veikla tęsiasi vaikų dienos centre, kuris atveria vaikams duris po pamokų. Jame savo laisvo laiko valandas gali padovanoti ir animatoriai.
Vilniaus Oratorijos dabartis
● Kiekvieną sekmadienį kviečiame vaikus 14 val. dalyvauti žaidimuose
● Kiekvieną sekmadienį vyksta šv. Mišios vaikams 15 val.
● Darbo dienomis vaikai ateina į dienos centrą, kur ruošia pamokas, žaidžia ir būna kartu
● Mokslo metų pradžioje, Trijų Karalių dieną, per Užgavėnes, Atvelykį po vaikų šv. Mišių vaikams organizuojamos teminės šventės su programa ir dovanomis
● Kiekvienais metais liepos mėnesį Lazdynuose vyksta dienos stovykla vaikams
● Kiekvieną vasarą rengiamos vaikų stacionarinės stovyklos Ignalinos rajone, Tverečiaus miestelyje
● Jaunimas kviečiamas padėti savanoriškai organizuoti veiklą su vaikais
● Animatoriai kiekvieną sekmadienį po vaikų šv. Mišių susirenka pabendrauti ir aptarti naujienas
● Jaunimas yra kviečiamas į maldos susitikimus paskutinį mėnesio šeštadienį 18 val. (lietuvių kalba) ir pirmąjį mėnesio penktadienį 19 val. (lenkų kalba)
Animatorės liudijimas
„Atrodo, viskas prasidėjo dar taip neseniai, o iš tiesų praėjo jau visas dešimtmetis nuo tada, kai kun. Alessandro entuziazmu ir itališku temperamentu uždegta Vilniaus saleziečių vienuolyne Lazdynuose pradėjo veikti oratorija vaikams. Salezietis, įgyvendindamas savo misiją Vilniuje, į pagalbą pakvietė tuomet gausaus parapijos jaunimo choro vaikinus ir merginas. Vis tiek pradžia Vilniuje, manau, ir jam, ir mums nebuvo labai paprasta. Daugelis iš mūsų nebuvome turėję jokios savanoriško darbo patirties, nemokėjome draugauti su vaikais. (Juokinga prisiminti, bet asmeniškai man pačiai, iki tol nežinojusiai ir nesidomėjusiai salezietišku dvasingumu bei veiklumu pasaulyje, žodis „oratorija“ asocijavosi viso labo su muzikiniu žanru, o žodis animatorius – su dailininku, kuriančiu filmukus vaikams). Animatorių pasiruošimas prasidėjo nuo intensyvių kursų, ir jau po keleto mėnesių – 2002 m. vasarą – įvyko pirmoji vaikų vasaros dieninė stovykla Lazdynuose. Nors ir anksčiau kiti šv. J. Bosko parapijos kunigai vaikų ir jaunimo chorams bei mišių patarnautojams organizuodavo poilsį pajūryje kone kasmet, tąkart galimybę išvykti turėjo ir visi kiti vaikai. Viskas vyko tuo pačiu metu: ir tarpusavy, ir su vaikais mokėmės bendrauti bei draugauti, o savanoriaudami augome ir brendome patys. Buvo organizuojama dviejų savaičių trukmės dienos stovykla Lazdynuose ir viena savaitė Palangoje… Patirtis buvo nuostabi!
Kunigo atsidėkojimo dovana bei paskatinimas tęsti veiklą buvo kelionė į Romą, į Italiją – šalį, kurią įsimylėjome kone kiekvienas. Tai kun. J. Bosko gimtinė, tai kraštas, kuriame salezietiška dvasia įsišaknijusi giliai ir matomai. Koks didelis buvo kontrastas tarp to, ką veikėme namuose, ir to, ką matėme svetur! Saleziečių namai, kuriuose lankėmės, organizavo stovyklas visą vasarą šimtams vaikų, jose dirbo dešimtys animatorių, mus pasitiko gausios saleziečių brolių ir seserų bendruomenės, mokyklos, universitetai. Mėginti atkartoti visa tai čia, Lietuvoje, turbūt būtų „misija neįmanoma“, tačiau ir kur kas kuklesni saleziečių užmojai Lietuvoje, pavyzdžiui, sodyba užmiesty saleziečių vasaros stovykloms (dabar jau iš pamatų suremontuotas pastatas Tverečiuje), pradžioje atrodė lygiai taip pat utopiški ar nelengvai įgyvendinami. Po triukšmingos ir nuotykių pilnos vasaros tęsti veiklą ir sekmadieniais prieš mišias pasiryžo toli gražu ne visi animatoriai. Vaikų susirinkdavo negausiai, o be jų ir pati oratorija netenka savo prasmės. Vis tik buvo dedama nemažai pastangų, kad veikla nenutrūktų pirmaisiais metais. Kai kada gausesnis, kai kada mažesnis, kai kada stiprus, o kai kada ir ne visai darnus animatorių kolektyvas veikė, keitėsi, augo- gyveno realų gyvenimą su praradimais, rūpesčiais ir su džiaugsmais, pasisekimais.
Šiandien didelė dalis tų pirmųjų Vilniaus saleziečių oratorijos animatorių jau patys sukūrė šeimas, augina vaikus. Kai kas išvyko gyventi į užsienius, o parvykdami namo visuomet noriai ateina pasilabinti. Vieni vis dar savanoriauja čia pat, o kiti dirba su vaikais net ir pašvęsto gyvenimo kelyje. Kasmet į animatorių būrį ateina ir naujų veidų, jų gretose ypač smagu matyti išaugusius oratorijoje vaikus. Veiklos čia yra daug ir įvairios. Kunigai saleziečiai skatina aktyviai dalyvauti ir VAJC organizuojamuose renginiuose, skirtuose jaunimui, arba bendradarbiauti su kitomis organizacijomis.
Pati nežinau, kiek dar laiko dirbsiu kaip animatorė, bet jau žinau, kad ir į kitas gyvenimo sritis širdyje nusinešiu, ką išmokau čia, būsiu kitokiu būdu animatorė su žmonėmis, kuriuos teks susitikti. O tai, ką man dovanojo šv. Jonas Bosko ir jo dvasingumas, patirti oratorijoje, liks manyje visą gyvenimą.“ (Animatorė A.)
