Stovykla – ypatingos malonės metas, kai galime pilniau išgyventi bendrystę ne tik maldoje, pasidalinime ar šventime, kurią patiriame kiekvieno bendruomenės susitikimo metu, bet ir kasdieniuose buities darbuose, vakaronėse prie laužo, pasivaikščiojimuose, maudynėse ežere – tiesiog nuolatiniame buvime kartu.

Šių metų stovyklos tema „Šventoji Dvasia, Jos dovanos, vaisiai ir įkvėpimai“, todėl jos metu stengėmės tapti atvirais Šventosios Dvasios dvelksmui. Melsdamiesi, Šv. Mišių metu, klausydami mūsų kapeliono kun. Jaceko mokymų, dalindamiesi savo patirtimi, darydami darbelius, pjaustydami salotas, giedodami, kepdami ant laužo dešreles, eidami Šviesos sbiancamento denti kelią ir tiesiog būdami drauge, vis labiau stengėmės atverti savo širdis Šventajai Dvasiai.

Po stovyklos, kaip ir apaštalai po Sekminių, sustiprinti ir atnaujinti norime drąsiai su visais dalintis Jos meilės ugnimi, patirtu džiaugsmu ir būti nuolankiais Dievo vaikais.

Stovykloje patirtais išgyvenimais dalinasi Remigijus:

„Gražų ir saulėtą pirmadienio rytą išvažiavome į visus metus lauktą bendruomenės stovyklą. Nedaug šiemet mūsų važiavo – apie 11 žmonių. Dar keletas žadėjo prisijungti savaitgalį. Džiaugiausi, kad jau antrus metus su mumis vyko kunigas Jacekas, tačiau buvo gaila, kad negalėjo dalyvauti Manto ir Jūratės šeimos. Smagu, kad prie mūsų prisijungė Simonos brolis Gediminas. Važiavome į Tverečių porą valandų, bet kelias neprailgo, nes su gerais draugais jis NIEKADA neprailgsta!

Taigi, atvykome, įsikūrėme, papietavome ir džiaugėmės pirmąja nuostabia stovyklos diena. Visą tą savaitę stovykloje jaučiau, kad Dievas mus labai myli. Žinoma, Jis visada mus myli, bet tą savaitę ypatingai – nes nė vieną dieną nelijo! Dieną užbaigėme pantomima ir malda.

Antrosios dienos rytą atsikėlęs ir pasimeldęs, nuėjau į balkoniuką klausytis kaip gandriukai kalena snapais. Atrodė, sėdėčiau ir sėdėčiau… Pasigrožėjęs gamta ėjau į bendrą maldą, nes stovykloje rytą visuomet pradedame giesmėmis ir malda. Paskui visi valgėme pusrytukus. Tada ėjome klausytis kun. Jaceko mokymo apie Šventąją Dvasią, Jos veikimą ir dovanas. Po mokymų buvo pasidalinimas grupelėse. Aš džiaugiausi, kad mūsų grupelėje buvo kunigas, nes galėjau vienu ar kitu klausimu kreiptis į jį per pasidalinimą ir netrukdyti jo kitu metu arba tiesiog tą klausimą laikyti savyje. Netrukus po pasidalinimo buvo pietūs. Visi pasistiprinę ir pailsėję ėjome kalbėti Gailestingumo vainikėlį. Vėliau medžių šlamėjimo ir paukščių čiulbėjimo apsupty po truputį patraukėme į Šv. Mišias, kurias aukojo visų mūsų mylimas bendruomenės kapelionas kun. Jacekas. Grįžę po Šv. Mišių vakarieniavome. Po vakarienės ėjau į balkoniuką palydėti saulutės, o dieną kaip įpratai užbaigėme malda.

Taip praėjo dar ir dar viena diena… Vieną dieną būdavo kun. Jaceko mokymas, o kitą – darydavome darbelius. Darėme popierinius angeliukus ir angeliukus iš makaronų.

Taip sulaukėme penktadienio, kai su mašinyte atriedėjo Simona, o traukinuku atpuškavo Linutė ir Vytelis. Dar mus aplankė keletas mūsų parapijos žmonių. Taip susirinko ir išaugo mūsų bendruomenės šeimyna. Po vakarienės buvo kojų plovimas, kai Kristaus pavyzdžiu vienas kitam plovėme kojas. Po to giedojome, dainavome ir vakarojome prie laužo.

Šeštadienį, per kun. Jaceko mokymą, man įstrigo mintis, kaip yra negera prisirišti prie daiktų ir žmonių, o pasidalinimo grupelėje man buvo labai džiugu, kad mano ir kunigo išsakytos nuomonės sutapo.

Paskui visi ėjome paplaukioti į ežerą. Aišku, aš nebūčiau išdrįsęs, jei ne draugų palaikymas, padrąsinimas ir laikymas už rankos vandenyje. Žinoma, padėjo ir gelbėjimo ratas, kurį parūpino Gediminas. Ačiū jam ir draugams, kurie mane palaikė. Vakare su maldomis, giesmėmis ir mąstymais per kaimelį ėjome Šviesos kelią.

Sekmadienį Tverečiuje buvo švenčiami šv. Onos atlaidai. Dalyvavome Šv. Mišiose, kurias aukojo kunigas iš Vilniaus Pilaitės parapijos ir kun. Jacekas. Mišių metu giedojo Vilniaus Pilaitės parapijos choras. Po pietų turėjome išlydėti Simoną su broliuku, o vėliau Linutę, Vytautą ir Reginą. Deja, stovykla ėjo į pabaigą, draugai pradėjo skirstytis… Ir mes pradėjome tvarkytis, o po to susėdę dalinomės apie praėjusią stovyklą: kaip gera ir puiku mums buvo.

Pirmadienį baigėme tvarkytis, dalyvavome Šv. Mišiose, papietavome, atsisveikinome vieni su kitais ir išriedėjome į Vilnių pas saviškius, į savuosius namučius…“

Daugiau stovyklos nuotraukų…

Nežinote, kas yra „Tikėjimas ir Šviesa“? Skaitykite…