Šventųjų relikvijų pagerbimas Bažnyčios istorijoje

Kovo mėn. 2-16 d. į Lietuvą atkeliauja šv. Jono Bosko relikvijos. Ta proga Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centre 2014 m. vasario 19 d. vyko seminaras „Šv. Jono Bosko relikvijos Lietuvoje“. Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos kunigai – klebonas Alessandro Barelli, SDB ir Vilniaus saleziečių bendruomenės direktorius kun. Massimo Bianco, SDB – vesdami 4 konferencijas su vaizdo medžiaga nuodugniai ir įdomiai tikybos mokytojams pristatė mintis apie katalikų tikėjimą ir požiūrį į mirtį, relikvijų kulto atsiradimą, šventumo prasmę, kunigo Bosko relikvijų kelionę apskritai ir sutikimą Vilniaus arkivyskupijoje siekdami padėti pedagogams perduoti piligriminės relikvijų kelionės žinią vaikams ir jaunimui.

Kun. Alessandro Barelli pabrėžė, jog relikvijų garbinimas turi gilias šaknis ne tik katalikų, bet ir apskritai krikščionių Bažnyčioje. Pirmojo amžiaus krikščionys turėjo aiškų žmogaus pomirtinio gyvenimo vaizdą: apibrėžta vizija, kad dangus yra esantiesiems vienybėje su Jėzumi ir pragaras atsiskyrusiesiems nuo Jo. Stiprus krikščionių bendruomeniškumas įtakojo įžvalgą, jog su mirtimi bendrystė nenutrūksta. Bendruomenė, suvienyta su Kristumi, tęsiasi ir po mirties: keliaujančioji, kenčiančioji ir dangų pasiekusi – triumfuojančioji – Bažnyčia. Nekropolis – mirusiųjų miestas pagonimis, o kapinės, lotyniškai krikščionių vadinamos coemeterium – miegamuoju, miego vieta, kur ilsimasi Kristuje, kur lankomi ir atmenami mirusieji, kur meldžiamasi. Nuo I amžiaus krikščionys ne tik su pagarba laidoja, bet ir meldžiasi už mirusiuosius. Valdžia oficialiai priešinosi ir išniekindavo krikščionių kapus, nes paprasti žmonės girdėjo, jog krikščionys valgo savo Dievo kūną ir geria Jo kraują, suprasdami neteisingai kaip fizinį kūną ir kraują.

Kai kurie turtingi romėnai tapę krikščionimis, kasdavosi kapus po žemėmis. Taip atsirado katakombos – krikščionių kapinės. Garsiausios ir didžiausios – šv. Kaliksto katakombos. Persekiojimų metu, atsirado krikščionių, kurie buvo nukankinti. Jie buvo tikri šventieji kankiniai, liudijęs tikėjimą iki mirties. Tada prasidėjo šių šventųjų kultas – pagerbimas. Tikintieji surinkdavo žmonių, kuriuos sudraskydavo liūtai, liekanas, pagarbiai palaidodavo ir trokšdavo būti patys šalia kankinių palaidoti. Pergalės simbolis – arkos, kurios virš kankinio kapo buvo pastatytos kaip tos pergalės prieš nuodėmės ženklas.

Šventųjų relikvijos buvo gerbiamos jau nuo pirmųjų amžių. Pavyzdys – šv. Petras, pirmasis apaštalas nužudytas 69 m., kurio kapo link prasideda piligriminės kelionės, dar kiti troško būti palaidoti šalia. Yra išlikusių maldų ant raudonos Petro kapo sienos grafito: „Šventasis Petrai, melskis už tuos krikščionis, kurie palaidoti šalia Tavo kūno“. Šv. Polikarpas buvo nukankintas 157 m. Yra Smirnos bažnyčios laiškai kitoms bažnyčioms apie jo palaidojimą ir relikvijas: „Mes dėl ypatingos jo ištikimybės gerbiame jo atminimą (…). Tegul būna ir mums duota likti kaip jis ištikimi (…) Susirinkus jo kaulus, kurie mums brangesni negu brangakmenių arba gryno aukso, padėjome tinkamoje vietoje, kur su džiaugsmu galėsime kasmet susirinkti pamaldžiai ir paminėti jo ėjimo pas Viešpatį metines.“

Kankinių epopėja baigėsi su 313 m. Konstantino ediktu. Pradėta pagerbti ir kitus žmones, kurie gyveno šventai nors nebuvo nužudyti kaip kankiniai. Šventasis, palaimintasis – tas, kuris pasiekė dangų. Prašoma šventųjų užtarimo. Tad relikvijos yra būdas kaip jaustis arčiau prie šventojo žmogaus, priimti jo gyvenimo pavyzdį. Mums šventųjų relikvijos – brangūs prisiminimai – nėra stabai nei prietarai, jos neturi antgamtinių arba magiškų galių. Gerbiame jas, nes padeda suprasti ir stiprinti  mūsų tikėjimą. Šventasis gyveno autentišku tikėjimu. Stebuklus daro Dievas šventųjų užtarimu.

Toliau kun. Alessandro Barelli priminė, jog 1888 m. sausio 31 d. šv. Jonas Bosko mirė Turine. Jį palaidojo vienoje koplyčioje už miesto ribų. 1929 m. kunigas Bosko buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1934 m. – šventuoju.  Jis buvo perlaidotas Turino mieste, Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikoje. Jo kaulai buvo surinkti į dėžutę ir padėti į urną vaškinėje Bosko figūroje. Tai – ne mumija. 2009 m. balandžio 17 d., artėjant šv. Jono Bosko gimimo jubiliejui nutarta, kad jo relikvijos gali keliauti. Prasidėjo piligriminės relikvijų kelionės po visą pasaulį, į visus žemynus. Jau trejus metus rengiamasi didžiajam 200 m. Jono Bosko, kunigo, pedagogo ir šventojo iš Turino, jubiliejui: 2011-2012 metai  buvo skirti šventojo istorijos šaltiniams, 2012-2013 – jo pedagogikai ir 2013-2014 m. – jo dvasingumui. Visos bažnyčios, kur keliavo šventojo relikvijos, būdavo pripildytos žmonių, tad saleziečiai suprato, kiek daug dvasinių malonių žmones jaučia per savo gilų pamaldumą. Pirmoji urna, kurią skaidrėse parodė A. Barelli, buvo labai sunki. Dėl nepatogaus dizaino su skersiniu vaikams buvo nepatogu matyti šią relikviją. Todėl pagaminta kita urna, kurią matysime ir Lietuvoje. Reikalui esant šią urną galima pakelti ir su tam pritaikytomis lazdomis. Be stiklo urna sveria 360 kg, jos ilgis – 2 m 50 cm, plotis – 97 cm, aukštis – 1 m 25 cm. Šventojo figūrai sukurti buvo pasirinkti dirbtiniai sakai, o ne vaškas, kuris lydosi. Yra padarytas veidas iš šv. Jono Bosko pomirtinės kaukės. Todėl jo veidas, kurį matysime, yra toks, koks atrodė pirmą dieną po mirties. Anglijos, Olandijos, Vokietijos, Austrijos šalių kultūrose kitaip reaguojama į  figūrą, kuri bus atvežta į Lietuvą. Todėl tiems kraštams buvo vežama bronzinė šventojo statula, kurios viduje įdedama Bosko relikvija. Visi šv. Jono Bosko kaulai buvo atpažinti. Dešinės rankos plaštaka su oda buvo sudėta į 1 dėžutę. Dėl to yra Šventojo Sosto leidimas ir patvirtinimo dokumentas. Dešinės rankos ilgis – 27 cm, aukštis – 9 cm.

Pagal katalikų Bažnyčios doktriną skiriamos 3 relikvijų grupės: pirmiausia –  šventojo kūnas: skeleto sistema, nagai ar plaukai. Antroji grupė relikvijų – daiktai, kurie tiesiogiai priklausė ir lietėsi su šventuoju – jo drabužiai, maldaknygė, rožinis ir kt. kasdienio naudojimo daiktai. Trečioji grupė –  yra daiktai, kurie liečia pirmos grupės relikvijas. Kadangi relikvija atvykstanti į Lietuvą priklauso pirmajai grupei, kiekvienas kuris prilies urną su kultui šventais daiktais (pvz. rožinis, paveiksliukai, maldaknygė), turės trečiosios grupės relikvijas. Relikvijų garbinimas nėra būdingas vien tik katalikams. Pravoslavai panašiai kaip mes meldžiasi nuoširdžiai prie relikvijų. O ir kitos religijos turi savo įpročius: Budizmo pasekėjai gerbia Budos dantis, musulmonai piligriminės kelionės į Mekos Kaaba šventyklą metu pagerbia akmenį Hajar, prisimintinos šventos žymiausių Senojo Testamento veikėjų judaizme kapavietės ir pan.

A. Barelli pristatė šv. Jono Bosko relikvijų sutikimą Lietuvoje, buvo išdalinti vizito su programa Vilniaus arkivyskupijoje plakatai, kuriuos skaitmeniniu formatu galima rasti www.bosko.lt tinklapyje. Vilniaus arkivyskupijoje relikvijos bus pagerbiamos kovo 6 – 9 dienomis. Kovo 6 d. 10 val. 30 min. – iškilmingas šv. Jono Bosko relikvijų sutikimas prie Arkikatedros, 11 val. bus aukojamos šv. Mišios, 12 val. vaikams ir jaunimui vyks katechezė, kurią ves kunigas salezietis Alessandro Barelli, vėliau – tyli malda, galimybė prieiti prie urnos, 15 val. pamaldos, 17 val. – iškilmingas relikvijų sutikimas prie  Vilniaus šv. J. Bosko parapijos bažnyčios ir sutikimo pamaldos, o 18 val. šv. Mišios lenkų ir 19 val. lietuvių kalbomis. Šventojo vardu – vienintelėje Lietuvoje – tituluotoje bažnyčioje prie Jono Bosko relikvijų bus meldžiamasi iki kovo 9 d.

Seminare buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog būtina remtis Katalikų Bažnyčios pozicija kalbant vaikams ir jaunimui apie relikvijų pagerbimą. Mokytojui reikia ne tik kalbėti, bet dera su mokiniais kartu dalyvauti meldžiantis prie relikvijų. Yra ir stebuklų, įvykusių pasaulyje meldžiantis prie šv. Jono Bosko relikvijų. Seminaro pabaigoje buvo pristatyta A. Barelli knygelė „Meilės takas“, skirta Jono Bosko gyvenimui, asmenybės bruožams, įdomiems gyvenimo epizodams  apibūdinti.

Violeta Staniūlionienė

į pradžią