Šv. J. Bosko laiškas iš Romos

Mano brangiausi sūneliai J. Kr.

Toli būdamas ar arti, nuolat galvoju apie jus. Turiu tik vieną troškimą – matyti jus laimingus laike ir amžinybėje. Ta mintis ir tas troškimas ragina mane rašyti jums šį laišką. Mano brangieji, man sunku būti toli nuo jūsų. Jūs negalit įsivaizduoti, kokia man kančia jūsų nematyti ir negirdėti. Šias eilutes aš norėjau parašyti jau prieš savaitę, bet nuolatiniai darbai man trukdė… Vis dėlto, nors ir sugrįšiu už kelių dienų, bet noriu jus pasiekti šiuo laišku pirmiau negu tai galėsiu padaryti asmeniškai. Tai bus žodžiai to, kuris jus karštai myli Jėzuje Kristuje ir privalo jums kalbėti laisvai, kaip tėvas. Ir jūs man tai leidžiate, ar ne? Ir įsidėmėsite, ką sakysiu, ir taikysite tai praktikoje.

Oratorija prieš 1870 metus

Aš jau sakiau, kad vien apie jus nuolatos galvoju. Taigi vieną vakarą nuėjau į kambarį ir, rengdamasis ilsėtis, pradėjau kalbėti maldas, kurių mane išmokė mano geroji mama.

Staiga – pats nežinau, ar buvau užsnūdęs, ar išsiblaškęs, bet man pasirodė, kad prisistatė du seni oratorijos auklėtiniai.

Vienas iš jų priėjo prie manęs ir nuoširdžiai pasisveikinęs pasakė:

– O, Don Bosko, ar mane pažįsti?

– Žinoma, pažįstu – atsakiau.

– Ir mane dar prisimeni? – pridūrė kitas vyras.

– Ir tave, ir visus kitus. Tu esi Valfre ir buvai oratorijoje prieš 1870 metus.

– Sakyk, – tęsė tas vyras, – ar nori pamatyti jaunuolius, kurie buvo oratorijoje tada?

– Taip, parodyk man juos – atsakiau, – man tai bus didelis džiaugsmas.

Tada Valfre parodė man jaunuolius, visus tokio amžiaus ir išvaizdos, kokia buvo senais laikais. Man pasirodė, kad esu senojoje oratorijoje per rekreaciją. Gyva, judru, linksma. Kas bėga, kas šokinėja, kas šoka. Čia žaidžia varlę, ten lenktyniauja ar mėto kamuolį. Vienoje vietoje būrelis berniukų klausosi istorijėlę pasakojančio kunigo, kitur klierikas žaidžia su vaikais asilas skrenda ar meistrelį. Dainuoja, juokiasi visuos kampuos, visur kunigai ir klierikai, o aplink juos linksmai šurmuliuoja jaunimas. Buvo matyti, kad jaunuolius ir vyresniuosius sieja didžiausias nuoširdumas ir pasitikėjimas. Gėrėjausi tuo reginiu, o Valfre man tarė:

– Matai, draugiškumas pažadina meilę, o meilė – pasitikėjimą. Tai atveria širdis, ir jaunuoliai be baimės viską pasisako mokytojams, asistentams ir vyresniesiems. Yra atviri per išpažintį ir kitur, ir klusniai atlieka, ką liepia tas, kurio jie jaučiasi esą mylimi.

Oratorija 1884 metais

Čia priėjo prie manęs kitas mano senasis auklėtinis su visai balta barzda – tai buvo Buzzetti Giuseppe – ir paklausė:

– Don Bosco, ar norite pažinti ir pamatyti jaunuolius, kurie dabar yra oratorijoje?

– Žinoma, noriu – atsakiau – juk jau beveik mėnuo, kai jų nematau!

Ir jis man juos parodė. Pamačiau juos visus rekreacijos metu. Tačiau neišgirdau nei linksmų šūkavimų, nei dainų, nebuvo nei tokio judrumo, nei gyvumo, kaip pirmoje scenoje.

Daugelio jaunuolių elgesyje ir veiduose šmėkščiojo nuobodulys, nuovargis, niūrumas, nepasitikėjimas. Ir man dėl to suskaudo širdį. Žinoma, mačiau, kad daugelis bėgiojo, žaidė, nerūpestingai išdykavo, bet buvo ir tokių, kurie stovėjo atsiskyrę, atsirėmę į piliastrus ir pasinėrę sunkiose mintyse; kiti ant laiptų, koridoriuose ar balkonuose iš sodo pusės, stoviniavo atsiskyrę nuo bendros rekreacijos. Dar kiti grupėmis lėtai vaikštinėjo pusbalsiu tarp savęs kalbėdamiesi ir įtartinai bei piktai žvalgydamiesi: kartais nusišypsodavo, bet šypseną palydėdavo tokiais žvilgsniais, kurie vertė ne tik įtarti, bet ir patikėti, kad šventasis Aloyzas tikrai nejaukiai būtų pasijutęs jų draugijoje. Net ir tarp žaidžiančiųjų buvo lyg aptingusių ir buvo matyti, kad jiems žaidimai nepatinka.

– Matei savo jaunuolius? – paklausė tas senasis auklėtinis.

– Matau, – atsakiau atsidusęs.

– Kaip labai jie skiriasi nuo mūsų! – sušuko senasis auklėtinis.

– Deja! Ir koks apsnūdimas toje rekreacijoje!

– Ir iš to kyla daugelio atšalimas, nutolimas nuo šventų Sakramentų, nerūpestingas pamaldumo praktikų atlikimas bažnyčioje ir kitur; nenoras būti ten, kur Dievo Apvaizda juos apipila visokiais gėriais kūnui, sielai ir protui. Dėl to daugelis praranda savo pašaukimą; dėl to atsiranda nedėkingumas savo vyresniesiems ir purvinos paslaptys bei murmėjimai su visokiomis apverktinomis pasekmėmis.

Meilė parodyta ir išmintinga

– Suprantu, suprantu, – atsakiau. – Bet kaip būtų galima atgaivinti tuos mano brangiuosius jaunuolius, kad sugrįžtų senasis gyvumas, linksmumas, atvirumas?

– Meile!

– Meile? Argi mano jaunuoliai nepakankamai mylimi? Juk tu žinai, kaip labai juos myliu. Tu žinai, kiek dėl jų prisikamavau, prisikentėjau per tuos keturiasdešimt metų ir kiek dar kamuojuos ir kenčiu. Kiek vargo, kiek pažeminimų, priešiškumo, persekiojimų turėjau nukęsti, kad galėčiau jiems duoti duonos, namus, mokytojus, o ypač – išganyti jų sielas. Aš dariau visa, ką žinojau ir įstengiau tiems, kuriuos mylėjau per visą savo gyvenimą.

– Aš kalbu ne apie jus!

– Tai apie ką? Apie tuos, kurie mane pavaduoja? Apie direktorius, prefektus, mokytojus, asistentus? Ar nematai, kaip juos kankina studijos ir darbai? Kaip jie žudo savo jaunystę dėl tų, kuriuos jiems pavedė Dievo Apvaizda?

– Matau, žinau; bet to neužtenka. Dar trūksta kažko geresnio.

– Tai ko gi?

– Kad jaunuoliai ne tik būtų mylimi, bet ir žinotų kad yra mylimi.

– Argi jie neturi kaktoje akių? Neturi proto, nemato, kas daroma iš meilės jiems?

– Ne, kartoju, to nepakanka.

– Tai ko gi dar reikia?

– Reikia, kad jaunuoliai, matydami auklėtojų meilę, išreikštą dalyvavimu tame, kas jiems patinka bei jų vaikiškuose reikaluose, išmoktų matyti meilę ir tuose dalykuose, kurie natūraliai jiems nelabai patinka, drausmė, studijos, savitvarda.

Nerūpestingas asistentų; dalyvavimas rekreacijoje

– Paaiškinkite geriau!

– Pažvelk į jaunuolius rekreacijoje.

Pažvelgiau ir pasakiau:

– O ką ypatingo turiu pamatyti?

– Jau tiek metų auklėji jaunimą ir vis dar nesupranti? Pažiūrėk atidžiai! Kur yra mūsų Saleziečiai?

Pažiūrėjau ir pamačiau, kad labai nedaug kunigų ir klierikų yra tarp jaunimo, o dar mažiau jų dalyvauja žaidimuose. Vyresnieji jau nebėra rekreacijos siela. Vieni jų vaikščioja šnekučiuodami, nekreipdami dėmesio į tai, ką veikia auklėtiniai; kiti žiūri į rekreaciją negalvodami apie jaunuolius; kiti stebi juos iš tolo, neperspėdami, jei kuris nors jaunuolis netinkamai pasielgia; kuris nors perspėja, bet grūmodamas, ir retai. Vienas kitas salezietis nori prisijungti prie susibūrusių jaunuolių, bet mačiau, kad tie stengiasi išmoningai pasitraukti nuo mokytojų ir vyresniųjų.

Draugiškumas su jaunuoliais ypač per rekreaciją

Mano draugas kalbėjo toliau:

– Argi senaisiais oratorijos laikais jūs nebūdavote nuolat tarp jaunuolių ir ypač per rekreaciją? Ar prisimenate tuos gražiuosius metus? Tai būdavo rojaus, džiaugsmas. Metas, kurį visada prisimenam su meile, nes meilė buvo elgesio taisyklė, ir mes nieko nuo jūsų neslėpėme.

– Tikrai! Ir tada mane viskas džiugino, o jaunuoliai veržte veržėsi prie manęs, norėdavo su manimi kalbėtis, troško išgirsti mano patarimus ir juos vykdyti. Dabar matai, kaip tos nuolatinės konferencijos ir įvairiausi reikalai bei mano sveikata man trukdo.

– Gerai. Bet jeigu jūs to padaryti negalite, kodėl jūsų Saleziečiai neseka jūsų pavyzdžiu? Kodėl nereikalaujate, kad jie elgtųsi su jaunuoliais taip, kaip elgėtės jūs?

– Aš kalbu, neriuos iš kailio, bet, deja, daugelis nesijaučia pajėgūs vargti taip, kaip kadaise.

– Nekreipdami dėmesio į mažus dalykus, praranda daugiau, o tas daugiau yra jų vargas. Tegu myli tai, kas patinka jaunuoliams, o jaunuoliai pamils tai, kas patinka vyresniesiems. Ir tada jų vargai pasidarys lengvi. Dabartinės oratorijos pasikeitimo priežastis yra tai, kad dalis jaunuolių jau nebepasitiki savo vyresniaisiais. Seniau jų širdys buvo atviros vyresniesiems, kuriuos jie mylėjo ir kuriems skubiai paklusdavo. Dabar vyresniuosius jie laiko viršininkais, o ne tėvais, broliais, draugais. Jų bijo, bet nelabai myli. Todėl norint, kad vėl būtų viena širdis ir viena siela, dėl Jėzaus meilės reikia pralaužti tą nepasitikėjimo barjerą ir atgaivinti nuoširdų pasitikėjimą. Paklusnumas tegu veda jaunuoli, kaip motina veda vaikutį. Tada i oratoriją sugrįš senų dienų taika ir linksmumas.

– O kaip pralaužti tą barjerą?

– Būti draugiškiems su vaikais, ypač rekreacijos metu. Be nuoširdumo nebus meilės, o be jos negali būti pasitikėjimo. Kas nori būti mylimas, turi parodyti, jog pats myli. Jėzus Kristus su mažutėliais būdavo mažas ir pats nešė mūsų negalias. Štai draugiškumo mokytojas! Klasėje esantis mokytojas yra tik mokytojas ir nieko daugiau. O jeigu jis būna su jaunuoliais rekreacijos metu, tampa broliu.

Kas sako pamokslus iš sakyklos, galima sakyti, kad jis atlieka tik savo pareigą ir nieko daugiau, o rekreacijos metu pasakytas žodis yra žodis to, kuris myli. Kiek atsivertimų įvyksta dėl žodžių, kurie netikėtai suskambėjo jaunuolio ausyse tuo metu, kai jis žaidė!

Tikrai mylėti jaunimą

Kas žino, kad yra mylimas, tas ir pats myli, o kas yra mylimas, gauna viską, ypač iš jaunimo. Pasitikėjimas tartum elektros srovė tarp jaunuolių ir vyresniųjų. Širdys atsiveria ir parodo savo poreikius, atskleidžia savo trūkumus. Meilė padeda vyresniesiems pakęsti vargus, nuobodulį, nedėkingumą, trukdymus, jaunuolių trūkumus ir apsileidimą. Jėzus Kristus nenulaužė palinkusios nendrės, neužgesino smilkstančio dagčio. Tai jums pavyzdys. Tada nebebus matyti tokių, kurie dirba dėl tuščios garbės, tokių kurie baudžia tik dėl to, kad buvo įžeista jų savimeilė, kurie traukiasi nuo darbo iš pavydo, kad kitas yra pranašesnis; kurie blogai kalba apie kitus, norėdami būti jaunuolių mylimi ir gerbiami labiau už kitus mokytojus – bet laimi tik panieką ir veidmainingą palankumą; kurie pasigrobia vieno širdį ir, norėdami būti jam malonūs, nepaiso savo griežčiausios pareigos – jaunimo priežiūros; kurie dėl tuščios žmonių baimės bijo pabarti užsitarnavusį pabarimo. Tikra meilė neieško nieko kito, kaip tik Dievo garbės ir sielų išganymo. Jeigu ta meilė nusilpsta, vadinasi, reikalai klostosi blogai. Kodėl “meilės vietą nori užimti šalti nuostatai? Kodėl vyresnieji šalinasi tų auklėjimo taisyklių, kurias jiems davė kunigas Bosko? Kodėl vietoj sistemos, kuri budriai ir su meile užkerta kelią netvarkai, nori palengva įsigalėti kita sistema – lengvesnė ir patogesnė tam, kuris įsakinėja, – kurioje paskelbti įsakymai arba sužadina neapykantą ir nepasitenkinimą, jei yra palaikomi bausmėmis, arba sukelia panieką vyresniesiems ir didelę netvarką, jei žiūrima i juos pro pirštus?

Vyresnysis tegu būna visiems viskuo. Tik nemoralumo atveju vyresnieji tegu būna nepermaldaujami. – Laikytis taisyklių. – Gera nuotaika.

Ir taip atsitinka visada, kai pritrūksta draugiškumo. Taigi norint, kad oratorijon grįžtų sena palaima, reikia grąžinti seną sistemą. Vyresnieji tegu būna visiems viskuo, tegu visuomet būna pasirengę išklausyti kiekvieną jaunuolių abejonę ar skundą, tegu tėviškai seka jų elgesį, tegu visa širdimi ieško dvasinio ir medžiaginio gėrio tų, kuriuos jiems pavedė Dievo Apvaizda.

Tada širdys nebus uždaros ir nebus tų žudančių paslapčių. Tik amoralumo atveju vyresnieji tegu bus nepermaldaujami. Mažesnė blogybė pašalinti iš Namų nekaltą, negu palikti piktintoją. Pati griežčiausia asistentų sąžinės pareiga – pranešti vyresniesiems apie viską, kas galėtų įžeisti Dievą.

Tada aš paklausiau:

– O kokių priemonių imtis, kad vėl sugrįžtų senasis nuoširdumas, meilė ir pasitikėjimas?

– Tiksliai laikytis namų taisyklių.

– Ir daugiau nieko?

– Geriausias pietų patiekalas – gera nuotaika.

Pirmojo sapno pabaiga – Antras sapnas – patarimas jaunuoliams gyventi Dievo malonėje

Kai mano senasis auklėtinis nutilo, o aš toliau su dideliu nepasitenkinimu stebėjau rekreaciją po truputį ėmiau jausti vis didėjantį nuovargį. Nuovargis pasidarė toks sunkus, kad negalėdamas su juo kovoti, suvirpėjau ir atsibudau.

Pasijutau bestovįs prie lovos. Mano kojos buvo taip ištinusios ir taip skaudėjo, kad negalėjau tiesiai stovėti. Buvo jau labai vėlu, kai nutaręs savo mieliems vaikeliams parašyti šias eilutes, nuėjau miegoti.

Aš nenorėjau tų sapnų, nes jie mane per daug vargino. Kitą dieną visas buvau kaip sumuštas ir nekantriai laukiau vakaro poilsio. Tačiau kai tik atsidūriau lovoje, vėl ėmiau sapnuoti. Vėl buvau kieme, vėl mačiau dabartinius oratorijos jaunuolius ir tą patį senosios oratorijos auklėtinį. Ėmiau jį klausinėti:

– Tai, ką man pasakei, aš papasakosiu savo Saleziečiams, o ką turiu pasakyti oratorijos j jaunuoliams?

Jis man atsakė:

– Tegu sužino, kiek vyresnieji, mokytojai ir asistentai mokosi ir vargsta iš meilės jiems, nes jeigu tai nebūtų daroma jų labui, jie nesiryžtų tokioms aukoms; tegu atsimena, kad nusižeminimas yra ramybės šaltinis, tegu išmoksta pakęsti kitų trūkumus, nes pasaulyje tobulybės nėra, ji yra tik danguj; tegu liaujasi murmėję, nes tai sukietina širdis; o labiausiai tegu stengiasi gyventi Šventoje Dievo malonėje. Kas nėra taikoje su Dievu, tas nėra taikoje pats su savimi, taikoje su kitais.

– Tai tu sakai, kad tarp mano jaunuolių yra tokių kurie nėra taikoje su Dievu?

– Tai pirmoji blogos nuotaikos priežastis tarp visų kitų, kurias tu žinai, žinai, kaip jas šalinti, ir apie kurias dabar nereikia kalbėti. Iš tikrųjų neturi nepasitikėjimo tas, kuris neturi saugotinų paslapčių, kuris nebijo,- kad jos galėtų būti atskleistos ir dėl jų jis galėtų užsitraukti gėdą. Ir nemalonę. O kieno širdis nėra taikoje su Dievu, tas yra liūdnas, neramus, nepakenčia paklusnumo, dėl niekų nervinasi; tokiam atrodo, kad viskas einasi blogai, ir kadangi pats meilės neturi, mano, kad ir vyresnieji jo nemyli.

Išpažintis ir tvirti pasiryžimai – Melstis ir tvirtai pasiryžti.

– Bet, brangusis, ar tu nematai, kaip dažnai oratorijoje einama išpažinties ir Komunijos?

– Tiesa, išpažinties einama dažnai, bet daugeliui išpažintį atliekančių jaunuolių stinga esminio dalyko, pasiryžimų tvirtumo. Išpažintį jie atlieka, bet išpažįsta vis tas pačias klaidas, tas pačias pavojingas progas, tuos pačius blogus įpročius, nepaklusnumą, pareigų apleidimą. Taip einasi mėnuo po mėnesio, net metais, ir vienas kitas šitaip pasiekia net penktąją gimnazijos klasę.

Esama išpažinčių, kurios nedaug teturi vertės, arba visai jos neturi; todėl jos neteikia ramybės, ir jeigu jaunuolis tokioje būsenoje būtų pašauktas į Dievo teismą, jam būtų riesta.

– Ar daug tokių yra oratorijoje?

– Palyginus su tokia oratorijos jaunuolių daugybe, atrodo nedaug. Pažiūrėk. Ir man juos parodė.

Aš pažvelgiau ir į kiekvieną atskirai pasižiūrėjau. Jų buvo nedaug, bet tai, ką pamačiau, giliai užgavo man širdį. Nenoriu to aiškinti, bet sugrįžęs su kiekvienu apie tai pasikalbėsiu. Dabar tik tiek pasakysiu, kad atėjo laikas melstis ir tvirtai pasiryžti; ir ne žodžiais, o darbais, ir pamatyti, kad ir Comollo, ir Savio Domininkas, ir Besucco, ir Saccardi dar tebegyvena tarp mūsų.

Turime atsiminti, kad esame Švenčiausiosios Marijos Krikščionių Pagalbos sūnūs.

Aš dar paklausiau tą savo draugą:

– Ar turi man dar ką nors pasakyti?

– Sakyk visiems, mažiems ir dideliems, tegu visuomet prisimena, kad yra Švč. Marijos Krikščionių Pagalbos vaikai; kad ji subūrė juos čia tam, kad vestų tolyn nuo pasaulio pavojų, todėl jie turi vienas kitą mylėti kaip broliai, kad savo geru elgesiu duotų garbę Dievui ir Jai; kad Madona savo nesuskaitomomis malonėmis ir stebuklais parūpina jiems duonos ir galimybę mokytis. Tegu atsimena, kad yra savo Švenčiausios Motinos šventės išvakarėse, ir kad jai padedant turi būti pralaužtas tas nepasitikėjimo barjeras, kurį demonas iškėlė tarp jaunuolių ir vyresniųjų, ir kuriuo jis naudojasi kai kurių sielų pražūčiai.

– Ar pavyks mums tą barjerą nugriauti?

– Taip, tikrai, jei tik dideli ir maži bus pasirengę ką nors nukęsti bei apsimarinti iš meilės Marijai ir stengsis įgyvendinti tai, ką sakiau. O aš ir toliau stebėjau savo jaunuoliukus, ir vaizdas tų, kurie buvo kelyje į amžinąją pražūtį man sukėlė tokį širdies skausmą kad atsibudau.

Pabaiga

Baigiu. Ar žinote, ko iš jūsų nori tas suvargęs senis, kuris savo brangiems jaunuoliams paaukojo visą savo gyvenimą? Nieko kito, kaip tik to, kad viską deramai suderinus, sugrįžtų laimingos senosios oratorijos dienos; krikščioniškos meilės ir pasitikėjimo tarp jaunuolių ir vyresniųjų dienos; palankumo ir pakantumo vienų kitiems dėl Jėzaus Kristaus meilės dienos. Visai paprasto širdžių atvirumo ir tyrumo dienos; meilės  ir tikro linksmumo dienos visiems. Turite mane paguosti, suteikti vilties ir pažadėti daryti viską, ko aš reikalauju jūsų sielų labui. Jūs pakankamai nesuvokiate, kokia tai jums laime, kad esate priglausti oratorijoje. Dievo akivaizdoje jums prisiekiu: kai tik jaunuolis įžengia į saleziečių namus, Švč. Mergelė tuoj ima ypatingai globoti. Taigi visi susitarkime. Tegu meilė tų, kurie vadovauja, ir meilė tų, kurie privalo paklusti, įgyvendina mumyse šventojo Pranciškaus Saleziečio dvasią o, mano brangūs sūneliai, ateina laikas, kai turėsiu jus palikti ir eiti savo amžinybėn. (Sekretoriaus pastaba: čia kunigas Bosko nustojo diktuoti, jo akyse sublizgo ašaros – ne gailesčio ašaros, o nepaprasto švelnumo, kuris tryško iš jo akių ir balso. Po valandėlės jis vėl ėmė diktuoti). Todėl aš trokštu jus, kunigai, klierikai, mano brangūs jaunuoliai, palikti tame Viešpaties kelyje, kuriame Jis pats jūsų laukia.

Tam tikslui Šv. Tėvas, kurį aš mačiau penktadienį, gegužės 9 dieną, iš visos širdies siunčia jums savo palaiminimą. Marijos Krikščionių Pagalbos šventės dieną būsiu su jums prie mūsų mylimiausios Motinos paveikslo. Noriu, kad ta didi šventė būtų kuo iškilmingiausiai švenčiama, o kunigai Lazzero ir Marchisio pasistengtų, kad būtų linksma ir refektoriuje. Marijos Krikščionių Pagalbos šventė turi būti įžanga į tą amžiną šventę, kurią vieną dieną švęsime visi kartu susirinkę danguje.

Roma, 1884 gegužės 10

Jus mylintis Jėzuje Kristuje

Kun. GIOVANNI BOSCO