Šv. Pranciškaus Salezo Draugija – taip vadinama Saleziečių Draugija – tai vienuolių kongregacija, įkurta XIX amžiaus viduryje šv. Jono Bosko – vieno didžiausių Bažnyčios sūnų. Jo gyvenimas – tai ypatinga bendradarbiavimo istorija; paprastas, bet kartu ir dovanų bei gebėjimų kupinas žmogus veikia su galinga Dievo, kuris pašaukė jį atiduoti save apleisto jaunimo ir vaikų auklėjimui, malone. Tai gyvenimo paaukojimas  vienai idėjai – visapusiškam auklėjimui, siekiant padaryti „garbingais piliečiais ir gerais krikščionimis“ tuos, kuriais niekas nenori užsiimti. Tas pasiaukojimas, įgyvendinamas su dideliu džiaugsmu, išradingumu ir nekreipiant dėmesio į kliūtis,– tai saleziečių pašaukimo šerdis, vadinamoji kongregacijos charizma. Būtent kongregacijos įkūrėjo kun. Bosko, kurį Bažnyčia pavadino „jaunimo tėvu ir mokytoju“, gyvenimas yra šios charizmos geriausias pavyzdys.

Jonas Bosko gimė 1815 m. neturtingoje šeimoje Šiaurės Italijoje. Kuklus ir labai darbštus gyvenimas, sujungtas su paprastu, bet giliu motinos jam perduotu pamaldumu, tapo Jonukui pirmąja mokykla, o kova su neturtu išmokė jį jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermingumą pasiekti tikslą. Visos jo ateities bei pašaukimo pranašyste tapo paslaptingas vaizdinys, kurį kun. Bosko sapnavo būdamas devynerių. Jau tada bendraamžių būrio vadas Jonukas sumaniai jungdavo linksmą žaidimą su malda bei pagrindinių tikėjimo tiesų pasakojimu. Jo charakterio bruožus ir gyvenimo nuostatas atskleidžia mokyklos draugų tarpe įkurtos Džiaugsmo Draugijos programa. Jos nariai turėjo tiktai gyventi krikščioniškai, būti džiaugsmingi ir išreikšti tai per sportą, muziką bei žaidimus.

Dideliu savęs atsižadėjimu ir sunkiu darbu peržengdamas kiūtis, kurios neleisdavo tokios kilmės žmogui tapti kunigu, Jonas Bosko gavo išsilavinimą. 1841 m. tapo kunigu ir, atmesdamas patrauklius pasiūlymus susitvarkyti gyvenimą, pradėjo savo darbą su apleistais berniukais, kurių daugybė atvykdavo į Turiną pramoninės revoliucijos metu. Įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie iki tol klajojo ieškodami užsiėmimo, nusikalsdavo ir dar nesuaugę jau buvo išstumti už visuomenės ribų. Kun. Bosko išmokydavo juos amato, rasdavo darbą, organizuodavo šventes, tikybos pamokas ir klausydavo išpažinčių, visais būdais stengdamasis juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo, kartu rodydamas pilnatvės kupino gyvenimo nuostabias perspektyvas, gyvenimą su Dievu širdyje. Tuo pačiu metu kun. Bosko visame mieste ieškojo pragyvenimo šaltinių, rašė ir spausdino reikalingas knygas, statė namus bei bažnyčias, patardavo popiežiams, nugalėdavo netikėtas kliūtis… Praktiškai jam nuolat esant jaunimo tarpe gimė genialus auklėjimo metodas, vadinamas prevencine sistema, apibūdinama žodžiais: užkirsti kelią blogiui – patraukti prie gerumo.

Veikla, kuri prasidėjo nuo vieno mažo berniuko, kažkada sutikto bažnyčios zakristijoje, palaipsniui subūrė šimtus jaunų auklėtinių ir jau viršijo vieno žmogaus jėgas, netgi tokio šventojo kaip kun. Bosko. 1859 m. keliolika pirmųjų klierikų, daugiausia buvusių oratorijos auklėtinių, susirišo su Bažnyčia ir kun. Bosko vienuoliškais įžadais, tokiu būdu pradėdami Saleziečių Kongregaciją. Jos pavadinimas kyla iš Kongregacijos globėjo šv. Pranciškaus Salezo, išsirinkto globėju dėl savo gerumo. Anot kun. Bosko, šv. Pranciškus Salezas yra jo bendradarbių – Kunigo Bosko Saleziečių (SDB) – auklėjamojo darbo veiksmingumo paslaptis.  Nuo šito momento Kongregacija nuolat vystėsi, plėsdamasi į kitas šalis ir kontinentus, išaugdama į Saleziečių Šeimą, kuriai priklauso seserys salezietės (Marijos Krikščionių pagalbos dukterys), bendradarbiai, buvę auklėtiniai ir pasauliečių institutai.

Paskesnės saleziečių kartos (dabar jų yra apie 16 tūkst. visame pasaulyje) toliau neša į šiuolaikinį pasaulį šventojo Įkūrėjo charizmą, organizuodami oratorijas, jaunimo centrus, mokyklas, dirbtuves, internatus, parapijas, formacines grupes, leidyklas ir daug kitų veiklų, per kurias stengiasi būti „Dievo meilės ženklais ir nešėjais jaunimui“ – brangiausiai Bažnyčios dalelei.

į viršų