Pal. Laura Vikunja
paauglė
1891 m. balandžio 5 d. – 1904 m. sausio 22 d.
Minėjimas – sausio 22 d.
Gimė Santjage, Čilėje. Staiga mirus tėvui, motina su abiem dukterimis pabėgo gyventi į Argentiną, netoli Andų kalnų. 1900 m. Laura buvo priimta į Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto kolegiją. Kitais metais priėmė Pirmąją Komuniją ir, kaip šv. Domininkas Savio, pasižadėjo mylėti Dievą visa savastimi, aukotis ir mirti, kad tik išvengtų nuodėmės. Greitai tapo darugystės su Jėzumi bei apaštališkos meilės pavyzdžiu. Buvo ištikima savo kasdieninėms pareigoms. Pilna pasitikėjimo, iškentė ir didvyriškai pakėlė fizines bei moralines kančias viršijusias jos amžių. Kai suprato, kad jos motina gyveno nuodėmėje su sugyventiniu, pasiaukojo Viešpačiui už jos atsivertimą, pasirinko askezę ir su nuodėmklausio leidimu priėmė asmeninius evangelinius įžadus. Palaužta ligos ir kančios, paskutiniąją naktį patikėjo savo paslaptį mamai: „Mama, aš mirštu! Aš jau seniai prašiau Jėzaus, paaukodama savo gyvenimą už tave, kad iškovočiau tavo grįžimą pas jį… Mama, negi prieš numirdama nepatirsiu džiaugsmo matyti tave atsivertusią?“ Patyrusi šį džiaugsmą, numirė tą patį vakarą – 1904 m. sausio 22-ąją.
Laura – skaistumo, dukteriškos meilės, aukos giesmė.
1988-aisiais, kun. Bosko šimtaisiais jubiliejaus metais, Jonas Paulius II paskelbė Laurą Vikunją palaimintąja.
***
Saleziečių instituto direktorė, priėmusi Laurą, paliko tokį įrašą: „Nuo pat pirmų dienų po atvykimo į kolegiją Laura išsiskyrė savo mintimis ir pamaldumu, viršijančiu jos metus. Jos širdis nerasdavo ramybės ir poilsio niekur kitur, kaip tik Dievo reikaluose. Nors ji buvo dar vaikas, jos pamaldumas buvo rimtas: nieko dirbtinio nei perdėto. Visame kame buvo paprasta ir įprasta. Maldos metu buvo galima pastebėti jos sąmoningą pasinėrimą į tai, ką darė. Su tuo pačiu dėmesingumu ji elgėsi atlikdama visas kitas savo pareigas. Ji paprastai sakydavo: „Malda ar darbas – man tai tas pats; tas pats ar melstis, ar žaisti, ar miegoti. Atlikdama tai, kas paliepta, atlieku tai, ko nori Viešpats. Tai pati geriausia malda.“
„Kai vyresnieji jums liepia, atlikite tai nedvejodami, nebūkite kaip tie, kurie trūkčioja pečiais, purto galvą ar dar blogiau – atsisako. Tokie sunkiai įžeidžia patį Dievą, kuris vyresniųjų pagalba įsako vieną ar kitą dalyką.“ (Kun. J.Bosko)