STRENNA 2013

Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4)

Kaip kunigas J. Bosko

ugdykime jaunimą gerumu

ir dovanokime jiems džiaugsmo Evangeliją.

Brangūs saleziečių šeimos broliai ir seserys,

2012-aisiais sutelkėme dėmesį į kun. Jono Bosko istoriją, stengėmės geriau suprasti jo gyvenimą, paženklintą meile jaunimui. 2013-ųjų Strenna tikslas – geriau pažinti jo ugdymo pasiūlymą. Norime priartėti prie kun. J. Bosko kaip ugdytojo. Taigi gilinsimės į prevencinę sistemą, kalbėsime apie naujovišką jos taikymą. Ir tai darysime ne tik intelektiniu aspektu. Tačiau visų pirmiausia, žinoma, turime gerai išmanyti saleziečių pedagogiką, kad galėtume  ją tobulinti atsižvelgdami į mūsų laikmečio poreikius bei lūkesčius. Taip pat, norėdami išsaugoti charizmatišką ištikimybę savajam Tėvui, būtinai turime įsisavinti jo ugdymo ir sielovados pasiūlymo turinį bei metodą.

Prasidėjo Tikėjimo metai, tad šiame kalendoriuje jūs, mieli „Saleziečių žinių“ Lietuvoje skaitytojai, rasite įvairių paskatų apmąstyti tikėjimo temą. Labai norėčiau, kad jus pasiektų ir šios mano eilutės apie 2013-ųjų Strenna. Saleziečių pedagogika ir Tikėjimo metai vieni kitiems neprieštarauja. Atvirkščiai, tai yra du būdai prisiliesti prie to paties mums dovanoto lobio – tikėjimo. Saleziečių pedagogika – tai tikėjimo ugdymas, o tie, kurie ja vadovaujasi, tai daro dėl to, kad juos akstina asmeninis jų tikėjimas. Taigi įsigilinkime į šį didžiai vertą ugdymo lobį, kurį mums paliko šv. J. Bosko.

Iš naujo atraskime prevencinę sistemą

Apmąstykime kun. J. Bosko ugdymo patirtį ir stenkimės ištikimai ją perteikti. Kad padarytume prevencinę sistemą aktualesnę, šiandien, užuot išsyk ėmę galvoti apie programas, teiginius, visiems atvejams tinkamus šūkius, didžiausią dėmesį sutelksime į istorinį kun. J. Bosko metodo pažinimą.  Tai yra analizuosime, kas buvo būdinga jo veiklai, skirtai jaunimo, visuomenės, Bažnyčios, religinio gyvenimo labui, kaip jis ugdė pirmosios sekmadieninės oratorijos jaunimą, o kaip – Valdoko mažosios seminarijos jaunuolius, saleziečius ir ne saleziečius klierikus, misionierius. Galime pastebėti, kad jau pirmojoje Pinardžio namuose įsikūrusioje oratorijoje išryškėjo kai kurios svarbios nuostatos, kurios vėliau taps reikšminga bendražmogiškų ir krikščioniškų vertybių sinteze:

1. lanksti struktūra, kurioje darniai bendradarbiauja Bažnyčia, miesto visuomenė ir iš liaudies kilęs jaunimas;
2. pagarba liaudiškai aplinkai ir aukštas jos vertinimas;
3. religija – ugdymo pagrindas, kaip teigė to meto katalikų pedagogika jo gyvenamojoje aplinkoje;
4. dinamiška religinės formacijos ir žmogiškosios raidos, katechezės ir ugdymo tarpusavio sąveika;
5. įsitikinimas, kad išsilavinimas yra pagrindinis protą apšviečiantis instrumentas;
6. ir ugdymo, ir katechezės veikla plėtojama atsižvelgiant į ribotus materialinius bei laiko išteklius;
7. visiškas užimtumas ir laisvalaikio svarba;
8. meilingumas – ugdymo ir, bendresne prasme, krikščioniškos gyvensenos.

Tinkamai pažinę istorinę praeitį, turime dabarties pasaulyje pritaikyti didžiąsias prevencinės sistemos įžvalgas ir galimybes. Ypač norėčiau pasiūlyti tris perspektyvas ir giliau paanalizuoti pirmąją jų.

1. „Garbingo piliečio“ ir „gero krikščionio“ sąvokų atgaivinimas

Šiandien, lyginant su XIX a., pasaulis yra smarkiai pasikeitęs. Todėl jei artimo meilę bandytume išreikšti vadovaudamiesi senaisiais siaurais pragmatiniais principais, pamiršę kur kas platesnį bendrojo gėrio matmenį nacionaliniu ir pasauliniu lygiu, tai būtų apgailėtina klaida tiek sociologiniu, tiek teologiniu požiūriu. Suvokti artimo meilę tik kaip piniginę auką ar skubią pagalbą reikštų užsiimti neteisingai suvokta „samarietiška globa“.  Dabarties pasaulyje turime įgyvendinti kun. J. Bosko siekį ugdyti socialiai ir politiškai atsakingą asmenį. Tai nereiškia skatinti perdėtą ideologinę veiklą, įsitraukimą į politines partijas, bet ugdyti socialinį ir politinį jautrumą, kuris akstina rūpintis visuomenės gerove, priimti savo gyvenimą kaip misiją, nuolatos puoselėti nepamainomas bendražmogiškas ir krikščioniškas vertybes. Kitais žodžiais tariant, siekdami gerinti socialinę ugdymo kokybę, turėtume kurti ir siūlyti jaunimui kuo daugiau įvairių galimybių atsakingai įsitraukti į naudingą visuomeninę veiklą.

Panašiai reikėtų kalbėti ir apie „gero krikščionio“ sąvokos atgaivinimą. Kun. J. Bosko, degdamas troškimu gelbėti sielas, suvokė tuometės jaunimo situacijos dviprasmiškumą, tykančius pavojus. Jis tikėjo jaunimo galimybėmis, ieškojo naujų būdų priešintis blogiui pasitelkdamas kuklius turimus išteklius (ekonominius, kultūrinius ir kt). Jis siekė padėti jaunuoliams pažinti save pačius, atrasti ir įgyvendinti asmeninį savo pašaukimą. Būtent šioje srityje tikintieji gali labai pasitarnauti visuomenės gerovei.  

Tačiau kaip šiandien suaktualinti kun. J. Bosko „gero krikščionio“ sampratą? Kaip šiandien išsaugoti žmogiškąjį – krikščioniškąjį ugdymo projekto visybiškumą, imantis įvairių religinių ir sielovados iniciatyvų, kai kyla senų ir naujų atskirčių pavojai? Kaip pakeisti tradicinį ugdymą, kuris vyko „vienos religijos visuomenėje“, į tokį, kuris būtų atviras šiuolaikinei pliuralistinei visuomenei ir sykiu kritiškas jos atžvilgiu?

2. Jaunimo ugdytojai turi nuolatos tobulėti

Kun. J. Bosko savo gyvenseną, sielovadą, pedagogiką, prevencinę sistemą, salezietišką dvasingumą kūrė bendraudamas su jaunimu. Saleziečių misija – pasišvęsti ir mylėti jaunimą išskirtine meile, kuri, kaip žinia, iš pradžių yra Dievo dovana, o vėliau mes turime ją brandinti ir tobulinti pasitelkę protą bei širdį. Kad būtume ištikimi savo misijai ir įtaigūs, turime atsigręžti į jautriąsias dabarties kultūros problemas, į visuotinius mąstysenos ir elgsenos pokyčius. Tai išties dideli iššūkiai, reikalaujantys rimtos analizės, kritinių svarstymų, nuoširdaus kultūrų dialogo, psichologinių gebėjimų dalytis patirtimi. Štai keletas apibendrinančių klausimų.

1. Kas konkrečiai yra tie jaunuoliai, kuriems asmeniškai ir bendruomeniškai paskiriame savo gyvenimą?
2. Šiandien ugdomoji atsakomybė negali būti kitokia nei kolektyvinė, pasidalyta, aktyvi. Taigi kaip esame įsitraukę į mūsų jaunimo gyvenamojoje teritorijoje ir už jos ribų esantį santykių tinklą?
3. Kartais Bažnyčia pasijunta bejėgė prieš šiuolaikinį jaunimą? Kaip turėtume į tai reaguoti?

3. Ugdyti širdimi

Šiais paskutiniais dešimtmečiais jaunoji karta tikriausiai kiek sutrinka išgirdusi senąsias prevencinės sistemos formuluotes – gal todėl, kad nežino, kaip šiandien ją taikyti, o gal todėl, kad nesąmoningai ją įsivaizduoja kaip autoritarišką bendravimą su jaunimu. Tačiau jei įsižiūrėsime į kun. J. Bosko ir artimiausią jo aplinką, pamatysime, kad jis instinktyviai ir tiesiog genialiai pranoko ankstesnių laikų ugdymui būdingą autoritarizmą.

Turėtume savęs paklausti: ar šiandien jaunimas ir suaugusieji gali pažinti ugdytojo širdį? Ir ką joje atranda? Perdėtą racionalumą, tuščią daugiažodžiavimą ar taurų žmogiškumą, kurį pripildo ir teikia jam gyvybingumo Jėzaus Kristaus Malonė, veikianti Mistiniame jo Kūne?

Siekiant geriau pažinti kun. J. Bosko pedagogiką, pateikiu svarbiąsias 2013-ųjų Strenna gaires ir įsipareigojimus.

1. Džiaugsmo evangelija, kuri nusako visą kun. J. Bosko istoriją ir yra visokeriopos jo veiklos šerdis. Kun. J. Bosko įsiklausė į jaunimui būdingą laimės troškimą ir ragino juos būti linksmus, žaisti, švęsti, o sykiu niekuomet nesiliovė mokęs, kad tikrojo džiugesio šaltinis yra Dievas.

2. Gerumo pedagogika. Kun. J. Bosko meilingumas, be abejonės, yra būdingas jo pedagoginės metodikos bruožas, išlaikęs savo vertę ir šiandien, tiek krikščioniškoje, tiek kitus tikėjimus išpažįstančio jaunimo aplinkoje. Meilingumas – daugiau nei pedagoginis principas, jis yra esminis salezietiško dvasingumo elementas.
3. Prevencinė sistema. Ji yra kun. J. Bosko pedagoginės išminties santrauka ir pranašiška žinia, palikta jo įpėdiniams ir visai Bažnyčiai.  Tai dvasinė bei ugdymo patirtis, kuri remiasi protu, tikėjimu ir meilingumu.
4. Ugdymas – širdies dalykas. Kun. J. Bosko pedagogika ir jo veikla yra viena, jo veikla yra viena su jo asmenybe, o „visas“ kun. J. Bosko iš esmės glūdi savo širdyje. Tai jo kaip ugdytojo didybė ir sėkmės paslaptis. Tvirtinti, kad visa šio kunigo širdis priklausė jaunimui, reiškia sakyti, jog visu savimi, savo protu, širdimi, valia, fizinėmis jėgomis, visa savo esybe jis darė gera jaunimui, rūpinosi visybiška jaunuolių raida, siekė parodyti jiems kelią į amžinąjį išganymą.
5. Garbingo piliečio ir gero krikščionio ugdymas. Ketinimą ugdyti „gerus krikščionis ir garbingus piliečius“ kun. J. Bosko yra išreikęs ne sykį, taip nurodydamas visa, ko jaunuoliams reikia, kad jie atrastų žmogiškosios ir krikščioniškosios egzistencijos pilnatvę. Kad augintume visuomenės poreikiams atvirą asmenybę, reikia žmogiškojo jautrumo, veiksmingos ugdymo politikos, kokybiško socialinio ugdymo, kultūros.
6. Salezietiškas žmogiškumas. Kun. J. Bosko mokėjo vertinti tai, kas žmonių gyvenimuose, kūrinijoje, istorijos įvykiuose yra teigiamo. Todėl jis pastebėdavo pasaulyje esančius vertingus dalykus, ypač tuos, kuriuos mėgo jaunimas; gebėjo įsitraukti į savo laikų kultūros ir visuomenės raidos tėkmę, kurdamas gėrį ir neaimanuodamas dėl blogio; išmintingai plėtė daugybės žmonių bendradarbiavimo tinklą, būdamas įsitikinęs, kad kiekvienas turi dovanų, kurias dera atrasti, pripažinti ir branginti, būdamas tikras dėl tikėjo ugdymo, skatinančio jaunuolį augti ir drąsinančio jį tapti garbingu piliečiu bei geru krikščioniu, galios; visuomet ir visomis aplinkybėmis pasitikėjo mylimo Dievo, kurį laikė Tėvu, apvaizda.
7. Prevencinė sistema ir žmogaus teisės. Saleziečių kongregacija neturi kitos priežasties egzistuoti, kaip integralus jaunimo išganymas. Ši misija, Evangelija ir charizma šiandien iš mūsų reikalauja žengti ir žmogaus teisių gynimo keliu; tai naujas kelias ir būtina nauja kalbėsena – to nevalia nepaisyti. Prevencinė sistema ir žmogaus teisės tarpusavyje sąveikauja, kits kitą praturtina. Vykstant visuotiniam žmogaus teisių skatinimui ir gynimui, prevencinė sistema suteikia žmogaus teisėms unikalų ir naujovišką ugdomąjį aspektą. Savo ruožtu žmogaus teisės suteikia prevencinei sistemai naujų socialinių ir kultūrinių gairių bei galimybių kaip veiksmingą atsaką į šiuolaikinės žmonijos, atotrūkio tarp ugdymo ir visuomenės, tarp mokyklos ir pilietiškumo, dramą.

Kun. Pascual Chávez V. SDB
Vyriausiasis rektorius