Pal. Zefirinas Namunkura
paskutiniojo Argentinos lygumų indėnų vado sūnus
(1886 – 1905)
minėjimas gegužės 11 d.
Zefirinas Namuncura buvo paskutiniojo Argentinos lygumų indėnų vado sūnus araukiečių genties indėnas.
Zefirino tėvas pasitaręs su genties vyresniaisiais, senasis indėnas savo sūnui Zefirinui paskelbia, kad jie leisis į ilgą kelionę: „Nugabensiu tave į Buenos Aires, į baltųjų mokyklą. Esi labai sumanus. Tu – paskutinė mūsų žmonių viltis. Jei tapsi kariškiu ar politiku, galėsi ginti araukiečių teises. Antraip mūsų rasė išnyks visiems laikams“.
Vienuolikmetį sūnų tėvas nugabeno į sostinę ir atidavė į karo mokyklą. Tačiau neilgai trukus geležinė drausmė ir netašyti bendramokslių pokštai visiškai įbaugino Zefiriną. Jis paprašė tėvo, kad jį pasiimtų iš mokyklos. Respublikos prezidento patartas, M. Namunkura nuvedė sūnų į saleziečių Pijaus IX kolegiją, kur tomis dienomis viešėjo vyskupas G. Cagliero. Zefirinas čia pasijuto gana gerai. Berniukas iškart parodė tvirtą savo valią, o sykiu buvo akivaizdus jo visiškos ir nežabotos laisvės troškis. Keletą mėnesių naujokas atsisakydavo stovėti eilėje su kitais. Mokykloje Zefirinas greitai išmoko skaityti ir dailiai rašyti. Didžiulis „kokybinis šuolis“ įvyko 1898 metų rugsėjį, kai vaikinas priėmė pirmąją Komuniją. Su savo genčiai būdingu nuoširdumu dvylikametis araukietis šį įvykį laikė visišku viso savo gyvenimo įsipareigojimu.
Pačios gražiausios Zefirino gyvenimo akimirkos buvo tos, kai jo aplankyti atvykdavo kun. G. Milanesio, pranešdavęs jam šeimos ir genties naujienas. Per šiuos susitikimus Zeffirino širdyje gimė noras tapti ne politiku ar kariškiu, o kunigu – tokiu kaip G. Milanesio. Jis gintų savo žmones nuo baltųjų ir alkoholio, kuris toliau žudė jo gentį, taip pat – nuo barbariškų įpročių kerštą laikyti šventu, o priešo nužudymą – garbės dalyku.
Tačiau kaip tik tais metais, kai vis labiau brendo ir tvirtėjo vaikino kūnas, jo neaplenkė tai, kas pakirto daugybės kitų Pietų Amerikos indėnų sveikatą. Būdami sveiki ir nepaprastai atsparūs savo aplinkoje, indėnai pasirodė esą bejėgiai prieš baltųjų atneštas įprastas ligas: sloga ir bronchitas greitai virsdavo čiabuvį pribaigiančia tuberkulioze. Ketverius metus išgyvenęs Buenos Airėse, jau aukštas ir plačiapetis jaunuolis ėmė kosėti, ir šis kosulys nepasidavė jokiam gydymui. Tai sužinojęs, vyskupas monsinjoras G. Cagliero liepė Zefirinui grįžti į gaivaus klimato Viedmą, kur jis pats buvo apsistojęs, o iš ten liepė palydėti ligonį į jo gentį, įsikūrusią aukštai esančiame kalnų klonyje. Penkiolikmetis vėl galėjo apkabinti savo seną tėvą ir brolius. Trisdešimt dienų jis kvėpavo grynu Andų oru, dantimis plėšė ant laužo keptą laukinių gyvulių mėsą, įsisupęs į šiltą lamos kailį miegojo indėniškoje palapinėje. Zefirinas pasijuto geriau, bet kosulys vis dar nepraėjo: plaučiai jau buvo pažeisti, o nakties šalčiai dar labiau blogino jaunuolio sveikatą.
1904 m. monsinjoras G. Cagliero buvo paskirtas arkivyskupu ir pakviestas į Romą pas popiežių. Zefirinas, kurio sveikata buvo dar labiau pašlijusi, tačiau kuris šį išbandymą priėmė su didžiule meile Viešpačiui, paprašė monsinjorą pasiimti jį drauge. Kunigas žinojo, kad Europoje tuo metu medicina buvo toliau pažengusi nei Argentinoje. Tačiau jis žinojo ir tai, kad prieš tuberkuliozę vaistų vis dėlto nebuvo. G. Cagliero pasitarė su senuoju M. Namunkura. Vaikino tėvui sutikus, monsinjoras patenkino Zefirino prašymą.
Karštą 1904-ųjų rugpjūtį Genujoje jie išlipo iš laivo. Nuvykusius į Turiną, juos tėviškai priėmė kun. M. Rua, kunigo J. Bosko įpėdinis. Atėjus žiemai, Zefirinas bandė tęsti mokslus saleziečių Villa Sora mokykloje, įsikūrusioje ramiame alyvmedžiais ir vynuogynais apaugusiame kaime Romos apylinkėse. Vienas jo bendramokslių prisimena: „Jis visada buvo rimtas, beveik liūdnas. Tačiau jo akys šypsojosi. Bažnyčioje visi Zefiriną matydavo susikaupusį maldoje tarsi angelą“.
Gydymas gerų rezultatų nedavė. 1905-ųjų pavasarį karštinė diena po dienos vis labiau jį sekino, kol galiausiai visiškai išsunkė paskutines vaikino jėgas. Jis šnabždėjo: „Melskitės už mane, kad pagyčiau, kad tapčiau kunigu… jei to nori Viešpats“. Balandį Zefirinas buvo nuvežtas į ligoninę Romoje, Tiberio saloje. Panoro paskutinį sykį gauti eucharistinį Jėzų, kuriam visą gyvenimą buvo be išlygų ištikimas. Zefirino gyvybė užgeso 1905 metų gegužės 11 dieną.
Zefirinas buvo paskelbtas palaimintuoju 2007 metų lapkričio 25 dieną – tai dar vienas didžiojo saleziečių šventumo medžio vaisius, dar vienas jaunuolis, sugebėjęs atrasti kelią į dangų vadovaujamas kun. J. Bosko ir jo dvasinių sūnų, pasklidusių po visą platųjį pasaulį.
