Kiekvienų šv. Mišių pradžioje mes kartu kalbame: “Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Todėl prašau Švenčiausiąją Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, ir jus, broliai ir seserys, melsti už mane Viešpatį Dievą”.

Taip meldžiamės, nes kiekvienas žinome esąs žmogus, galintis padaryti bloga ar blogai pagalvoti, įskaudinti Dievą, artimą ar jam patikėtą būtybę. Taip mes meldžiamės, pasitikėdami mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Kuris apie apie Save sako: “Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13). Savo viešąją veiklą Jis pradėjo ragindamas: “Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė!” (Mt 4, 17). Tiems, kurie piktinasi Juo, bendraujančiu su nusidėjėliais, Kristus sako: “…taip ir Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15, 7).

Savo palyginimuose Jėzus pasakoja apie Dievą, savo žmones mylintį taip, kaip kad tėvas arba motina myli savo sūnų arba dukterį. Jo Meilė begalinė – ji išlieka ir tuomet, kai Jo mylimieji eina savais keliais, nesilaikydami Jo žodžių ir įsakymų.
Jėzus pasakoja apie savo Tėvą. Jis ragina tautą – kiekvieną žmogų – atsigręžti j Tą, kuris yra atlaidus ir labai gailestingas. Tėvo įgaliotas Jėzus žada nusidėjėliams sutaikinimą ir atleidimą – naują gyvenimą. Jo Bažnyčia yra Jėzaus brolių ir seserų susitikimo vieta, kur atsivertę sūnus palaidūnas ar paklydusi duktė vėl patiria mylinčio Tėvo glėbj, kur džiaugiamasi atsiradusiais, sugrįžusiais broliu ar sūnumi, seserimi ar dukterimi.

Šią Bažnyčios užduotį turi omenyje Evangelistas Jonas, pasakodamas apie tai, kad Jėzus Kristus Velykų dienos vakarą ateina pas mokinius, įkvepia jiems Šventąją Dvasią ir suteikia jiems galią atleisti vienas kitam kaltes. Ir Matas turi galvoje šį Sutaikinimo aktą, liudydamas, kad Jėzus Petrui, savo Bažnyčios pamatui, sako: “Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir Danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir Danguje” (Mt 16, 19).

Nuodėmių atleidimą, kurį mes teigiame Tikėjimo išpažinime, kiekvienas tikintysis patiria Susitaikinimo sakramente. Kiekvienas pakrikštytasis, tarpininkaujant Bažnyčios įgaliotam kunigui, gali gauti Susitaikinimo sakramentą. Po Krikšto sunkiai nusidėjusysis turi susitaikinti su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene, jei nori priimti šventąją Komuniją. Iš nusidėjėlio reikalaujama, kad jis suprastų savo kaltę ir tvirtai pasiryžtų keisti gyvenimą; kad pripažintų savo kaltę ir būtų pasirengęs, jei tai dar įmanoma, ją atitaisyti ir už ją atsilyginti, kad atliktų kunigo jam skirtą atgailą.

Sunkmečiu, kai nėra sąlygų atlikti asmeninę išpažintį, kunigas gali suteikti grupinį atleidimą ir susitaikinimą (“generalinė absoliucija”). Tačiau kiekvienam privalu, kai sąlygos palankesnės, atlikti asmeninę išpažintį.

Kunigo išrišimo žodžiai:

Dievas, Gailestingasis Tėvas, Savo Sūnaus Mirtimi ir Prisikėlimu sutaikino pasaulį su Savimi ir atsiuntė Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti. Tegu Jis per Bažnyčią suteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš išrišu tave iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Atsivertimas: Jis reiškia nusigręžimą nuo blogio ir pasiryžimą pradėti naują gyvenimą. Kalbant apie Atgailos sakramentą, pabrėžiama, kad nusidėjėlis turi trokšti atitaisyti savo kaltę. Išpažintis – tai asmeninis kiekvieno nusidėjėlio kalčių išpažinimas; tai Susitaikinimo arba Atsivertimo sakramentas.

Atleidimas:  „Asmeninė visų didžiųjų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelė įprastinė priemonė susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas 1497).

Nuodėmė: „Nuodėmes reikia vertinti pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte nurodomas skirtumas tarp sunkiosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios tradicijoje. Tai patvirtina ir žmonių patirtis“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas 1854).
„Kad nuodėmė būtų sunki, reikia trijų sąlygų drauge: ‘Sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas ir kuri padaroma visiškai sąmoningai, apgalvotu pritarimu ir laisvai“ (Reconciliatio et poenitentia 17; Katalikų Bažnyčios katekizmas 1857). „Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai dorinio įstatymo nuostatų nesilaikoma nelabai svarbiame dalyke arba kai tam įstatymui nepaklūstama svarbiame dalyke, ne visai sąmoningai, neapgalvotu pritarimu“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas 1862).

į viršų