Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra šlovinanti ir dėkojanti, bendrai gyvenanti ir tarpusavyje viskuo besidalijanti bendruomenė, bendruomenė žmonių, kuriuos Jėzus Kristus sutaikino su Dievu. Kiekvienas pakrikštytasis ir sutvirtintasis dalyvauja Jėzaus Kristaus kunigystėje. Tai ir yra “bendroji kunigystė, kunigiška bendrija” – kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvauja Jėzaus Kristaus pasiuntinybėje. Kiekvienas krikščionis ir kiekviena krikščionė yra Kristaus liudytojai.

Pirmajame Petro laiške (2, 9) persekiojamajai bendruomenei primenamas jos orumas: “O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, Kuris pašaukė jus iš tamsybių j savo nuostabią šviesą”.

Bažnyčia, Dievo tauta pasaulyje, gyvena tarp kitų tautų. Jai, tikinčiųjų bendruomenei, reikia savų vadovų, pašauktųjų, Jėzaus Kristaus įgaliotų ir iš meilės Jam besirūpinančių tikinčiųjų vienybe ir ištikimybe Tikėjimui.

Sakramentinė bažnytinė tarnystė yra trijų laipsnių: vyskupai, kunigai ir diakonai. Jie visi dalyvauja Jėzaus Kristaus kunigystėje, ji yra jų tarnystės pagrindas; jie atstovauja Bažnyčiai.

Jie yra išrinkti iš šventųjų bendrijos ir paskirti jai tarnauti. Todėl šiai tarnystei jie yra įšventinami.

● Vyskupas vadovauja bažnytinei sričiai, vadinamai vyskupija. Čia jis yra atsakingas už Evangelijos skelbimą, pamaldas ir rūpinimąsi vargšais. Būdami apaštalų įpėdiniais, vyskupai nusprendžia, kam skirti pareigas bažnyčioje; jie šventina diakonus ir kunigus. Vyriausias vyskupas yra Romos vyskupas, Popiežius. Jis yra šventojo Petro, kuriam prisikėlęs Kristus patikėjo savo kaimenę, įpėdinis (Jn 21, 15-17).

Kaip ir Petras, kurį Pats Viešpats paskyrė pirmuoju apaštalu, buvo susijęs su kitais apaštalais, taip ir Petro įpėdinis Popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai yra vienas su kitu susiję. Popiežius, Jėzaus Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas, yra Bažnyčios vienybės laidas ir pagrindas. Vyskupai turi galią tik eidami išvien su Popiežiumi, Romos vyskupu. Popiežius vadovauja vyskupų kolegijai (kardinolams). Popiežius paskiria vyskupus. Šventimus ir įgaliojimus jie gauna patepimu, malda ir kitų vyskupų rankų uždėjimu.

Visai Bažnyčiai aktualiems konfliktams išspręsti Popiežius sukviečia vyskupus j Visuotinį Susirinkimą. Tokių visų vyskupų Visuotinių Susirinkimų Bažnyčios istorijoje iš viso yra buvęs 21. Jie vadinami konsiliumais. Jų nutarimai saisto visą Bažnyčią. Paskutinis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas įvyko 1962-1965 metais Vatikane. Jis vadinamas Vatikano Antruoju Susirinkimu.

● Kunigus įšventina vyskupas. Jėzaus įgalioti jie vadovauja savo bendruomenei. Jie skelbia ir aiškina Evangeliją, aukoja šv. Mišias, teikia sakramentus. Šventimų metu vyskupas juos patepa ir pirmasis uždeda ant jų savo rankas – o po to jau ir visi kiti šventimuose dalyvaujantys kunigai. Naujai įšventinti kunigai iškilmingai prižada vyskupui savo klusnumą.

● Vyskupas įšventina ir diakonus, kunigų pagalbininkus, skiriamus tarnauti bendruomenei.

Šios trys pagrindinės Bažnyčios tarnystės (vyskupystė, kunigystė ir diakonystė) turi seną istoriją ir siekia apaštalų laikus. Tuos dvylika vyrų Pats Jėzus išsirinko iš savo mokinių ir paskyrė savo liudytojais. Jis Pats išsiunčia juos į pasaulį skelbti Evangeliją, daryti ženklus, rodančius, kad prisiartino Dievo Karalystė, krikštyti ir suburti naują Dievo tautą iš visų pasaulio tautų. Po Sekminių jie Šventosios Dvasios galia sako pamokslus iš pradžių Jeruzalėje, paskui jos apylinkėse ir galiausiai visose pasaulio šalyse “iki pat žemės pakraščių”. Jie krikštija visus įtikėjusiuosius, uždeda jiems ant galvų rankas, kad priimtų Šventąją Dvasią, kuria tikinčiųjų bendruomenes. Jie skiria “vyresniuosius” bendruomenėms vadovauti ir perduoda jiems pareigas malda bei rankų uždėjimu. Taip jie priima žmones į Dievo tarnybą.

Kai Jeruzalės bendruomenėje kilo konfliktas dėl to, kad nebuvo pasirūpinta graikiškai kalbančių žydų kilmės krikščionių žmonomis, apaštalai paskyrė padėjėjus šioms pareigoms vykdyti. Evangelistas Lukas “Apaštalų darbuose” (6 skyrius) pasakoja apie 7 diakonus, kuriems apaštalai uždėjo rankas.

Vyrai, kuriems patikimos pareigos Bažnyčioje, privalo atitikti tam tikrus reikalavimus. Čia nelabai pašoma įgytų žinių ar kilmės. Jie turi tikėti Dievą, Jėzų Kristų ir mylėti žmones, ypač vargšus. Dievo meilę žmonėms parodyti gali tik tas, kuris laikosi Jėzaus žodžių: “Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas” (Mk 10, 43-44).

Mes meldžiamės:

Karštai maldaujame, kad mus,
Kristaus Kūno ir Kraujo Aukos dalyvius,
Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn.
Atmink, Viešpatie, savo Bažnyčią
plačiajame pasaulyje: ugdyk joje tobulą meilę,
globok mūsų Popiežių, mūsų vyskupą ir visą kunigiją.
PLG. IŠ II EUCHARISTIJOS MALDOS

Vyskupas (graikiškai episkopos – “prižiūrėtojas”): Vyskupai kartu su Popiežiumi vadovauja Bažnyčiai ir rūpinasi visos Evangelijos skelbimu. Vyskupo pareigos yra suteikiamos nevedusiems, kaip ir kunigai, vyrams.

Kunigas (graikiškai presbyteros – “vyresnysis”): Ortodoksų bei Katalikų Bažnyčios laikosi, kad Kristaus Valia kunigystė būtų suteikiama tik vyrams. Katalikų Bažnyčios kunigus saisto viengungystė (celibatas). “Kunigai Šventimų sakramentu yra įšventinami …, kad skelbtų Evangeliją, vadovautų tikintiesiems ir šventomis apeigomis teiktų garbę Dievui” (II Vatikano Susirinkimas, Apie Bažnyčios konstituciją, 28).

Diakonas (graikiškai diakonos – “tarnautojas”): Diakonais gali būti įšventinami ir vedę vyrai. Diakonai neturi teisės aukoti šv. Mišių ir sakramentiškai atleisti nuodėmių. Jie tarnauja vargšams bendruomenėse, padeda šv. Mišių metu, stovi šalia kunigo prie altoriaus.

į viršų