salezietis bendrabrolis

1880 m. spalio 12 d. – 1951  m. kovo 15 d.

Paskelbtas palaimintuoju 2002 m. balandį 14 d.

Gimė Italijoje, skurdžioje žemdirbių šeimoje. Sulaukęs 16 metų, su savo giminaičiais emigravo į Argentiną ieškoti laimės. Bahia Blancoje jaunuolis Artemidas susipažino su saleziečiais. Turėdams 19-ka, atsisveikino su namiškiais ir įstojo į saleziečių noviciatą. Tapęs klieriku, buvo pakviestas slaugyti vieno kunigo, sirgusio džiova, ir pats užsikrėtė. Buvo išsiųstas į Viedmos miestą sustiprinti sveikatos. Slaugomas su meile, Artemidas ne tik pasveiko, bet atrado ir savo misiją – būti ligonių slaugytoju. Taigi teologijos mokslų netęsė ir, pasilikdamas broliu saleziečiu, pradėjo savo misiją tarp neturtingų miesto ligonių. Tapęs ligoninės direktoriumi, per daugelį metų dviračiu nuvažiavo daug kilometrų, gabendamas vaistus ligoniams, norėdamas paguosti praradusius viltį ar ieškodamas paramos savo ligoninei. Ypatingą dėmesį skyrė nemokamam neturtingųjų slaugymui. Visi pažinojo „daktarą“ Artemidą ir aukštai vertino jo meilę, kuri visada buvo nušviesta tikėjimu ir atsidavimu Apvaizdai. Ponas Zattis buvo geras ir išmintingas, meilus ir tvirtas. Jis skubiai eidavo pas kiekvieną, visus vadindavo vardu, į kiekvieną kreipdamasis reikiamu ir tinkamu žodžiu. Nesustodavo prieš sunkumus, visada siekdamas tik tarnauti Kristui labiausiai kenčiančiuose ir vargstančiuose broliuose. Visą gyvenimą tarnavęs kitiems, savo žemišką kelionę užbaigė 1951 m. kovo 15-ąją.

Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju 2002 m. balandžio 14 d.

***

Vienas jo pažįstamas prisimena: „Artemidas Zattis buvo grynai dvasinis žmogus. Tiek dvasingas, kad net ir materialius dalykus keldavo į dangų. Zattis buvo šviesus misionierius tarp emigrantų, jaunimo ir vargšų; jis įkūnijo darbą ir džiaugsmą, ištikimybę kun. Bosko dvasiai“. Be abejo, jis yra pavyzdys visiems, vienuoliams ir pasauliečiams, kaip galima pašvęsti net patį nuolankiausią darbą susivienijant su Dievu ir tarnaujant labiausiai stokojantiems broliams.

„Jei nori, kad Dievas būtų tau gailenstingas, būk gailestingas vargšams. Tada galėsi sakyti: „Darau ką galiu“. Jei darai kas yra tavo galioje, gali būti ramus. Jei neturite turtų, duok tai, ką gali. Ar trūksta ligonių, kuriuos galėtum aplankyti, slaugyti, būti šalia? Ar nėra apleisto jaunimo, kurį reikėtų krikščioniškai auklėti? Ar nėra brolių, kuriuos reiktų pataisyti, padėti, išklausyti?“ (Kun. J.Boskas).

į šventųjų ir palaimintųjų sąrašą