Formacija ir maldos

Don Bosko prevencinė ugdymo sistema remiasi trimis ramsčiais: protu, religija ir meile. Protas reiškia, kad auklėtinis turi suprasti, kodėl tam tikros taisyklės egzistuoja — ne aklai paklusti, o sąmoningai priimti. Religija suteikia dvasinį pagrindą ir prasmę gyvenimui. Meilė — tai nuoširdus, šiltas ryšys tarp auklėtojo ir auklėtinio, kuris sukuria pasitikėjimo atmosferą.

Ši sistema priešinga represinei sistemai, kuri remiasi bausme ir baime. Don Bosko tikėjo, kad kiekviename jaunuolyje yra gėrio, ir auklėtojo užduotis — padėti tam gėriui išsiskleisti.

Saleziečių dvasingumas yra įsišaknijęs kasdienybėje. Tai nėra pasitraukimas nuo pasaulio, o Dievo ieškojimas čia ir dabar — darbe, maldoje, santykiuose su kitais žmonėmis.

Pagrindiniai saleziečių dvasingumo bruožai: optimizmas ir džiaugsmas (Don Bosko sakydavo: „Būkite linksmi!"), darbštumas kaip malda, pamaldumas Mergelei Marijai ir Eucharistijai, rūpestis jaunimo sielomis, ir paprastumas bei nuolankumas kasdieniame gyvenime.

Kiekvienais metais Saleziečių draugijos Vyriausiasis Rektorius pateikia „Strenna" — metinę temą ir kvietimą visai saleziečių šeimai. Ši tradicija prasidėjo dar Don Bosko laikais.

2026 m. Strenna kviečia mus apmąstyti evangelizacijos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje ir ieškoti naujų būdų nešti Gerąją Naujieną jaunimui per skaitmenines technologijas, meną ir bendruomeniškumą.

Vaikas gimsta šeimoje. Tėvo ir motinos veidai yra pirmieji jį supančio pasaulio reginiai. Jų šypsenoje jam atsiveria žmogiškoji būtis. Įsikibęs jų rankų, jis išmoksta vaikščioti ir iš jų sužino apie meilę. Žmogui, savo gyvenimo pradžioje jos nepatyrusiam, dažnai labai sunku pasitikėti kitais žmonėmis, tikėti meile ir būti mylimam.

Mylinčiu žmogus tampa pats, nes Dievas, kuris yra Meilė, sukūrė jį pagal savo paveikslą, “sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį” (Pr 1, 27). Kai vyras ir moteris susiranda ir myli vienas kitą, nebenori atskirai gyventi, jie prižada vienas kitam būti ištikimi visą gyvenimą – teikia vienas kitam Santuokos sakramentą. Kadangi tai nėra vien jųdviejų, bet ir Dievo meilė, jie pasižada viešai, kunigo, Bažnyčios atstovo, ir dviejų liudytojų akivaizdoje. Jų sandėrio antspaudas – tai savęs atidavimas vienas kitam: jie tampa “viena siela ir vienu kūnu” ir taip randa būties pilnatvę ir laimę. Būdami vienu kūnu, jie gali pažadinti naują gyvybę – tuomet vyras ir moteris tampa tėvu ir motina. Taip jie pratęsia savo gyvybę. Kiekvienas vaikas yra Dievo dovana, tačiau ir įpareigojimas. Todėl sutuoktiniai Dievo akivaizdoje ir pagal savo sąžinę turėtų kartu planuoti savo šeimą.

Santuoka yra sandėris visam gyvenimui. Jėzus sako: “Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!” (Mk 10, 9) Šie žodžiai labai daug kam yra sunkūs, nes nėra jokios garantijos, kad partnerystė bus sėkminga: žmonės gali vienas kitu nusivilti. Ligoje ir skurde meilė gali užgesti. Gali būti, kad du vienas kitą labai mylėjusieji žmonės ima vienas kito nebesuprasti. Jie nebegali vienas su kitu kalbėtis, pasidaro visiškai svetimi. Yra daug iširusių santuokų.

Krikščionys gali tikėti, kad ir tokiu atveju jie nepraranda Dievo meilės ir nenustoja būti Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais.

Santuokos priesaika:

Aš imu tave savo žmona (vyru)

ir prisiekiu tave mylėti,

būti tau ištikima(s),

palankiomis ir sunkiomis dienomis,

matydama(s) tave sveiką ar ligos prislėgtą,

tave gerbti ir iki mirties tavęs neapleisti.

• Santuokos sakramentas: “Vienumas, nesuardomumas ir pasirengimas būti vaisingiems yra esminiai santuokos elementai. Poligamija yra nesuderinama su santuokos vienumu; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš sutuoktinių gyvenimo ‘brangiausią jo dovaną’ – kūdikį” (Gaudium et Spes 50, 1. Katalikų Bažnyčios katekizmas 1964).