Nuo 1901 m. pirmųjų lietuvių saleziečių iki šiandienos bendruomenių Vilniuje ir Kaune.
„Sakyčiau, kad Lietuvos saleziečių pradžia siekia 1901 metų rudenį (ar iki 1901 m. saleziečiu buvo kas nors iš lietuvių, tikrų duomenų nėra). Lietuvos saleziečių istoriją galima suskirstyti į tris laikotarpius:
a) Saleziečiai lietuviai po lenkų vėliava Italijoje (1901-1907m.)
b) Saleziečiai lietuviai Lenkijoje (1907-1921 m. )
c) Saleziečiai lietuviai po italų vėliava Italijoje.“
Tokiais žodžiais pradeda savo „Istorinius prisiminimus“ (Saleziečių Žinios“ Nr. 3, 1934 m.) kun. Antanas Skeltys, antrasis salezietis lietuvis, vadinamas Lietuvos saleziečių patriarchu.
Saleziečių pradžia Lietuvoje
Kun. Antanas Skeltys keletą kartų aplankė Lietuvą. Šiame reikale jam padėjo prelatas Adomas Jakštas, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, ragindamas važiuoti pas saleziečius ir nemokamai baigti mokslus. Tokiu būdu 1921-1926 metais pas saleziečius atvyko net 52 lietuviai, iš jų 17 tapo saleziečiais. Taip augo pirmoji lietuvių saleziečių grupė. 1927 m. gruodžio mėnesį Lietuvos saleziečiai pradėjo leisti žurnalą „Bolletino salesiano” (“Saleziečių žinios”) lietuvių kalba. Po dvejų metų jau buvo 15000 šio žurnalo skaitytojų. Tuo pačiu metu augo ir Saleziečių bendradarbių būrys. 1928 m. jau buvo keletas bendradarbių grupių. 1931 m. išleista kun. Bosko biografija, parašyta kun. J. Lemoyne. Tų pačių metų pabaigoje išleista antroji knygutė, kun. Bosko „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį… – mažas dvasinis vadovėlis jaunimui ir suaugusiems“. Tokiu būdu kun. Bosko dvasingumas bei veikla buvo paskleista visoje Lietuvoje, ir šitaip paruošta dirva saleziečių atvykimui į Lietuvą.
Saleziečių atvykimas į Lietuvą
Saleziečiai okupacijų metais
Kai 1941 m. vokiečiai užėmė Lietuvą, kun. Skeltys, trokšdamas tęsti darbą, sugrįžo į Vytėnus. Buvo labai sunku, nes reikėjo viską pradėti iš naujo. Grįžo ne visi mokiniai, pritrūko mokytojų. Vokiečių okupacija truko 3 metus. 1944 m. pasklido gandas apie rusų sugrįžimą. Daug žmonių pabėgo, taip pat ir iš Vytėnų. Sovietai leido darbuotis Vytėnuose iki 1948 m. birželio.
Saleziečiai pogrindyje
Uždarius Vytėnų įstaigą, saleziečiai nepradingo. Dievo Apvaizda rūpinosi išlikusiais. Kun. Jonas Žemaitis, kun. Jurgis Birbilas, kun. Eugeniušas Sabaliauskas, koad. Jonas Švedas, seserys salezietės Stefanija Ladigytė, Magdalena Bielkytė liko nesuimti.
Bendruomeninis gyvenimas buvo neįmanomas. Kunigai ir koad. Jonas Švedas apsigyveno prie parapijų bažnyčių, seserys rado darbą vaikų prieglaudose. Ryšius su areštuotais kunigais ir seserimis palaikė jų artimieji. Vienintelis, palaikęs slaptus santykius su saleziečiu centru Romoje, buvo kun. Jonas Žemaitis, nes tik jis turėjo teisę išvažiuoti į užsienį.
Saleziečiai neturėjo jokių galimybių reikštis Lietuvos gyvenime kaip saleziečiai. Kun. B. Paukštys, kun. J. Gustas ir kun. J. Frainas grįžę iš Sibiro dar ilgai gyveno pogrindyje.
Lietuviai saleziečiai užsienyje
Saleziečių centras rūpinosi lietuviais saleziečiais. Tiems, kurie turėjo palikti šalį, bet neprarado vilties sugrįžti į tėvynę, buvo suteikta galimybė veikti visame laisvame pasaulyje.
1979 m. Lietuvą aplankė saleziečių generalinio vyresniojo slaptasis atstovas kun. Augustyn Dziedziel, trokštantis susipažinti su saleziečių situacija Lietuvoje bei raginantis tęsti saleziečių misiją. Tai nebuvo vienintelis jo vizitas.
Po antro jo apsilankymo kun. J. Žemaičiui ir kun. J. Frainui atgijo viltis pralaužti tylą. Po kun. Fraino persikėlimo į Kulautuvą vis drąsiau prie jo pradėjo rinktis seserys salezietės, pasilikusios Lietuvoje, bei jų draugės iš Vytėnų laikų.
Atsirado ir naujos kandidatės, kurias kun. Frainas lydėjo dvasinėmis konferencijomis bei rekolekcijomis. Už Lietuvos ribų gyvenantys saleziečiai, gavę leidimą aplankyti savo gimines, atvykdami į Lietuvą atveždavo ir daug vilties. Bet tai dar ne viskas. Dievo apvaizda pradėjo ruošti salezietiškos Lietuvos atgimimui asmenis, kuriuos vadiname saleziečių bendradarbiais.
Saleziečių veiklos atkūrimas
Padėti Lietuvos saleziečiams atvyko ir kiti: kun. Jacek Paszenda (1996 m.) ir kun. Ireneusz Piekorz (2010 m.) iš Lenkijos, bei kun. Alessandro Barelli (1998 m.), kun. Massimo Bianco (2000 m.), kun. Davide Perego (2009 m.) iš Italijos.
Gyvenimas nėra gailestingas. Iki 2002 m. išėjo pas Viešpatį kun. Gavėnas, kun. Žemaitis, kun. Burba. 2005 m. mirė kun. Mikulewicz, o vėliau kun. Juknevičius ir koad. Sabaliauskas. Kai kurie bendrabroliai dėl amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo įsijungti į darbą su jaunimu. Visi tie pakeitimai privertė uždaryti saleziečių namus. Liko dveji namai – Kaune ir Vilniuje, kur saleziečiai veda parapijas ir dirba su jaunimu. Saleziečių namai yra atviri jaunimui: yra jaunimo chorai, veikia oratorijos, vaikų centrai, vyksta animatorių ir ministrantų grupių formacija, organizuojamos vasaros stovyklos, šventės, bendradarbiaujama su tėvais ir mokyklomis. Vilniuje priimamos piligrimų grupės bei palaikomi kontaktai su užsienio saleziečių bendruomenėmis.
Pastaruoju metu glaudžiai bendraujama su mokyklomis. 2011 metais Egliškių vidurinė mokykla (Vilniaus rajone) priėmė kun. Bosko vardą, o vienas iš saleziečių joje pradėjo kapeliono darbą.
Tai dalykai, kuriuos turime šiai dienai. Perspektyvos ir iššūkiai dideli. Reikia laiko ir naujų jėgų darbui – pašaukimų ir bendradarbių. Viskas tam, kad geriau tarnautume jaunimui.